Ieškojimai

Vėl laukiu kažko. Tiktai ko – nežinau. Atsimerkiu ir matau: naktis. Kietos grindys, dulkių kamuolėliai ir aš, gulinti ant jų, ištiesusi rankas it kryžius. Pastaruoju metu daugiau nieko neveikiu, tik galvoju. Ir kaskart vis labiau išsigąstu savęs. Manasis minčių tinklas susiraizgė. Turėjau kaip nors jį atpainioti, kad vėl galėčiau gaudyti idėjų žuveles.

Dėl tankaus širdies plakimo, o gal garsios muzikos virpa grindys. Staiga prasiveria mažo žmogaus dydžio plyšys, ir aš krentu.

Užsimerkusi matau: vakaras. Šiltas ir skaidrus. Plaučiai prisipildo svaiginančio pušyno kvapo. Mano delnas tavajame, saugiai paslėptas švarko kišenėje. Einame į niekur, spardydami kankorėžius. Apkabiname storakamienę pušį. Pastaroji susijaudina, ištepa mus sakais. Aš juokiuosi. O tu garsiau. Pakeli nuo žemės du susiglaudusius spyglius ir surimtėjęs sakai:

- Taip aš įsivaizduoju draugystę.

Į mane žvelgia geros akys.
- Aš pavargau.

Po kelių akimirkų jau sėdžiu ant tavo pečių. Žeme slenka milžino šešėlis. Vienas didelis žmogus ir dvi sielos eina ten, kur kojos veda. 
- Atsimerk, - tyliai paprašai.

Aš bijau, lyg jausdama nutiksiant kažką negera. Bet TU manęs prašai, ir aš nesipriešinu.

Milžino šešėlis pamažu blanksta. Galiausiai lieka tik mažas žmogus. Skaudžiai krentu žemėn. Atmerkusi akis suprantu: naktis.

Egzistencija dėžutėje

Mano žvilgsnis nelyginant peiliai badė ją – jauną moterį rugių spalvos plaukais. Pastaroji nemokėjo vaikščioti tiesiai. Ji nuolat suko ratus palei kambario sienas. Kai pabosdavo, ėjo prieš laikrodžio rodyklę. Kartais ir pati imdavo grakščiai suktis ištiesusi rankas į šalis. Beveik kaip vaikystėje... Kai iš patefono sklisdavo Klodo Debiusi muzika, o ji, dar visai mažutė, užlipdavo ant tėčio kojų, kairia rankute tvirtai įsikibdavo vyriško peties, o dešine – suimdavo jo delną. „Viens, du, trys... Viens, du, trys...“ – skaičiuodavo tėvas. Taip jiedu sukdavosi, taip vaikiško juoko skambesiai skriejo ilgais koridoriais, kur aidas galiausiai atsimušdavo į sienų gobelenus ir išnykdavo sulig kūrinio pabaiga , taip buvo gera ir smagu.

Dabar gi ji sėdėjo susirietusi į kamuoliuką patalpoje be durų ir be langų. Čionai buvo tik tie keli esminiai dalykai, kurie kambarį paverčia kambariu: sienos, grindys ir lubos. Smulkaus sudėjimo merginos kūno nedengė nė vienas medžiagos gabalas, civilizuotų žmonių, berods, drabužiu vadinamas. Nors kambario sienos buvo zefyriškai baltos, o kelios fluoresceninės lemputės erzino savo ryškia šviesa (it neturėdamos, ką daugiau veikti!), čia ji jautėsi akla. Tarsi sklandytų rašalo juodumo tuštumoje. O gal tiesiog skendo savo pačios tamsut tamsutėlėse mintyse?

 Ji ir vėl suko ratus aplink kambarį. Galop sustojo prie vienos iš keturių sienų ir pirštais ėmė piešti kažin kokias abstraktybes bei linijas. Po kelių akimirkų jaunoji moteris smiliumi ant sienos kruopščiai vedžiojo nematomus žodžius: „KUR AŠ“. Ilgapirštė išraitė didelį klaustuką, o po juo padėjo riebų tašką. Abejonės sklandė ore. Giliai įkvėpė ir atliko Sirshasanos pozą. Tol stovėjo ant galvos, kol veido odos kapiliarai išsiplėtė ir prisipildė kraujo. Skruostai liepsnojo. Panašiai kaip tomis dienomis, kai beveik visada vaikščiojo rausvu veideliu. Kuomet ji šokinėdavo per balas ir daug juokdavosi (Pastebėjau visuomenėje nusistovėjusią klišę, kad tik laimingas žmogus taip elgiasi. Ne šiaip kokius irisinius saldainius kremta ar stebi debesis, bet būtinai šokinėja per balas ir juokiasi!), nes turėjo savo džiaugsmą, kurį vijokliškai apglėbdavo abiem rankomis, kada panorėjusi. O šiandien štai vienatvė tapo jai tokia artima ir apčiuopiama, jog buvo galima kibirais semti. 

Mergina ir vėl ėmė vaikščioti taip, kaip išmanė. Ratu... Ir tik dabar ji suvokė kambaryje esant ne tik sniego baltumo sienas, bet ir veidrodį.  Kiek paklaikusiomis akimis įsistebeilyjo į mane. Jos nuogas, nuo smalsių žvilgsnių tinti ėmęs kūnas artėjo. „Kas tu?“ - galiausiai dūrė į atspindį ir paklausė. Ant stiklo išryškėjo kilpinis piršto antspaudas. „O tu kas?“ – nusikvatojau. Jai anaiptol nebuvo juokinga. Mergina blaškėsi patalpoje be durų ir be langų, bet nesiliovė šaukti tų dviejų sunkiasvorių žodžių. Greitai pailso, ir balsas neteko savo skambumo. Ji atsišliejo į sieną, kurioje dar neseniai vedžiojo vieną klausimą, o štai dabar tylomis švokštė visai kitą - dar svarbesnį. Kas aš?..