Mano žvilgsnis nelyginant peiliai badė ją – jauną moterį
rugių spalvos plaukais. Pastaroji nemokėjo vaikščioti tiesiai. Ji nuolat suko
ratus palei kambario sienas. Kai pabosdavo, ėjo prieš laikrodžio rodyklę.
Kartais ir pati imdavo grakščiai suktis ištiesusi rankas į šalis. Beveik kaip
vaikystėje... Kai iš patefono sklisdavo Klodo Debiusi muzika, o ji, dar visai
mažutė, užlipdavo ant tėčio kojų, kairia rankute tvirtai įsikibdavo vyriško
peties, o dešine – suimdavo jo delną. „Viens, du, trys... Viens, du, trys...“ –
skaičiuodavo tėvas. Taip jiedu sukdavosi, taip vaikiško juoko skambesiai
skriejo ilgais koridoriais, kur aidas galiausiai atsimušdavo į sienų gobelenus
ir išnykdavo sulig kūrinio pabaiga , taip buvo gera ir smagu.
Dabar gi ji sėdėjo susirietusi į kamuoliuką patalpoje be
durų ir be langų. Čionai buvo tik tie keli esminiai dalykai, kurie kambarį
paverčia kambariu: sienos, grindys ir lubos. Smulkaus sudėjimo merginos kūno
nedengė nė vienas medžiagos gabalas, civilizuotų žmonių, berods, drabužiu
vadinamas. Nors kambario sienos buvo zefyriškai baltos, o kelios fluoresceninės
lemputės erzino savo ryškia šviesa (it neturėdamos, ką daugiau veikti!), čia ji
jautėsi akla. Tarsi sklandytų rašalo juodumo tuštumoje. O gal tiesiog skendo
savo pačios tamsut tamsutėlėse mintyse?
Ji ir vėl suko ratus aplink kambarį. Galop sustojo
prie vienos iš keturių sienų ir pirštais ėmė piešti kažin kokias abstraktybes
bei linijas. Po kelių akimirkų jaunoji moteris smiliumi ant sienos kruopščiai
vedžiojo nematomus žodžius: „KUR AŠ“. Ilgapirštė išraitė didelį klaustuką, o po
juo padėjo riebų tašką. Abejonės sklandė ore. Giliai įkvėpė ir atliko
Sirshasanos pozą. Tol stovėjo ant galvos, kol veido odos kapiliarai išsiplėtė
ir prisipildė kraujo. Skruostai liepsnojo. Panašiai kaip tomis dienomis, kai
beveik visada vaikščiojo rausvu veideliu. Kuomet ji šokinėdavo per balas ir
daug juokdavosi (Pastebėjau visuomenėje nusistovėjusią klišę, kad tik laimingas
žmogus taip elgiasi. Ne šiaip kokius irisinius saldainius kremta ar stebi
debesis, bet būtinai šokinėja per balas ir juokiasi!), nes turėjo
savo džiaugsmą, kurį vijokliškai apglėbdavo abiem rankomis, kada panorėjusi. O
šiandien štai vienatvė tapo jai tokia artima ir apčiuopiama, jog buvo galima
kibirais semti.
Mergina ir vėl ėmė vaikščioti taip, kaip išmanė. Ratu... Ir
tik dabar ji suvokė kambaryje esant ne tik sniego baltumo sienas, bet ir
veidrodį. Kiek paklaikusiomis akimis įsistebeilyjo į mane. Jos nuogas, nuo
smalsių žvilgsnių tinti ėmęs kūnas artėjo. „Kas tu?“ - galiausiai dūrė į
atspindį ir paklausė. Ant stiklo išryškėjo kilpinis piršto antspaudas. „O tu
kas?“ – nusikvatojau. Jai anaiptol nebuvo juokinga. Mergina blaškėsi patalpoje
be durų ir be langų, bet nesiliovė šaukti tų dviejų sunkiasvorių žodžių.
Greitai pailso, ir balsas neteko savo skambumo. Ji atsišliejo į sieną, kurioje
dar neseniai vedžiojo vieną klausimą, o štai dabar tylomis švokštė visai kitą -
dar svarbesnį. Kas aš?..
