Ieškojimai

Vėl laukiu kažko. Tiktai ko – nežinau. Atsimerkiu ir matau: naktis. Kietos grindys, dulkių kamuolėliai ir aš, gulinti ant jų, ištiesusi rankas it kryžius. Pastaruoju metu daugiau nieko neveikiu, tik galvoju. Ir kaskart vis labiau išsigąstu savęs. Manasis minčių tinklas susiraizgė. Turėjau kaip nors jį atpainioti, kad vėl galėčiau gaudyti idėjų žuveles.

Dėl tankaus širdies plakimo, o gal garsios muzikos virpa grindys. Staiga prasiveria mažo žmogaus dydžio plyšys, ir aš krentu.

Užsimerkusi matau: vakaras. Šiltas ir skaidrus. Plaučiai prisipildo svaiginančio pušyno kvapo. Mano delnas tavajame, saugiai paslėptas švarko kišenėje. Einame į niekur, spardydami kankorėžius. Apkabiname storakamienę pušį. Pastaroji susijaudina, ištepa mus sakais. Aš juokiuosi. O tu garsiau. Pakeli nuo žemės du susiglaudusius spyglius ir surimtėjęs sakai:

- Taip aš įsivaizduoju draugystę.

Į mane žvelgia geros akys.
- Aš pavargau.

Po kelių akimirkų jau sėdžiu ant tavo pečių. Žeme slenka milžino šešėlis. Vienas didelis žmogus ir dvi sielos eina ten, kur kojos veda. 
- Atsimerk, - tyliai paprašai.

Aš bijau, lyg jausdama nutiksiant kažką negera. Bet TU manęs prašai, ir aš nesipriešinu.

Milžino šešėlis pamažu blanksta. Galiausiai lieka tik mažas žmogus. Skaudžiai krentu žemėn. Atmerkusi akis suprantu: naktis.