Barsukas dar miega. O aš gyva. Aš plaukiu. Kartais
ryžtingai, plačiais mostais iriuosi pirmyn. Kartais tik plūduriuoju – be entuziazmo
ir be džiugesio. O būna, imu skęsti. Būna.
„Palaiminti idiotai, nes laimingiausieji
žmonės žemėje“. Palaimintas ir barsukas, kuris gali sau ramiai miegoti.
Sutvėrimai riešuto dydžio smegenėlėmis. Galvelės – tušti aruodai. Nulis
klausimų, nulis kančios. Kartais, tais momentais, kai akių vokai apsunksta, kai
nepajėgiu nė į dangų pažvelgti, kai rankos mataruoja it dvi mazgotės, aš jiems
mažumėlę pavydžiu. Jei kas išluptų iš manęs melancholiją, įprotį daug galvoti
ir analizuoti aplinką bei save, argi ne lengviau būtų? Tačiau... kiek manęs tuomet beliktų? Kelios smiltelės,
ir tos pačios vėjo supustytos.
Visi miega. O aš einu. Mano pasaulyje yra
vieta, kur daug betoninių kaladėlių su miniatiūriniais langeliais ir mažais
žmogeliukais viduje. Tačiau vienoje betoninių kaladėlių, žinau, plaka didelė
širdis. Tad aš ten ir einu.
Dešimt laiptelių įveikiu trimis žingsniais. Nervingai
beldžiu į ąžuolines duris sutartu ritmu. Viduje kvepia čiobreliais ir ramybe. Sėduosi
ant sofos. Nepaklausta, ar viskas gerai, atsakau: „Ne, ne viskas“. Penki
butaforiniai katinėliai tupi ant lentynos, stebi mane, lyg kažko laukia. Tu
sutepi man sumuštinį, išverdi kakavos. Geriu ją mažais gurgšneliais kartu su
ašaromis, kurios krinta į puodelį. „Žinai, ką daryti“, – sakai, ir aš imu
kalbėti. Tu leidi atsikratyti manyje susikaupusiu purvu. Mano žodžiai srūva be
perstojo ir užlieja visa aplink. Šis
kambarys nebe toks gražus, jis skęsta mano gailiame liūdesyje. Ir nuodėmėse.
Tačiau jaučiu, pamažėle atsikratau slegiančių dalykų ir tampu geresnė. Tu nieko
nesakai. Tik rūkai ir raukaisi. Barsukas miega. O aš kalbu. Ir tikiu, kad tuoj
vėl imsiu plaukti.
