nė
nepastebėjau, kaip atėjo prakaituotasis sezonas. taip, tai vasara: laikas, kai viskas, ko nori normalūs žmonės – ne vienišiai ar bambantys nelaimes
pritraukiantys gvėros – telpa šaltame bokale alaus. „pagaliau, pagaliau“, -
šnara lapija ir po gluosniu besiduodanti rujojanti kalė, - juk atėjo deginimosi
ir susideginimo mėnesiai, šortų, sulendančių į užpakalį, iškirpčių ir
neskoningų sandalų sezonas. merginos, žygiuojančios per tiltą su saulės kliošo
sijonais, po kuriais daugiau nieko ir nėra, dėl išdykaujančio vėjo pasijus lyg Marilyn Monroe, o iš krūmų lendantys ekshibicionistai rodys viską, ką turi
geriausia. vaikinai, taukuoti it šprotai, viešajame transporte kalbės garsiai, o
atvykę prie vandens telkinio lyg antrą odą nusidirs prilipusius drabužius. vienos
akys ieškos krūtų, kitos – tvirtų rankų su iššokusiomis gyslomis. kažkurio
žvilgsnis draugei paaiškins: „sori, nespėjau, bet šiaip čia turėjo būti
sixpack‘as“ ; jis šoks į vandenį ir taškys tą pačią mergaitę, vėliau užsikas
smėly ir prašys, kad išrinktoji maitintų jį čebureku, kainavusiu vos „tris pem“.
