2017 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis

Post

Naktį šešėliai gražiai priglunda mieste,
bet meteorai čia nekrenta -
per daug žibantis skliautas.

Kitą rytą emocinės pagirios, ir aš svaidau prirašytą popierių saujom per balkoną. Vėjas pasiglemžia skutus, šokdina, suka ratu. Gražu pažiūrėti. Atsikratyti tuo mėšlu taip pat.
Kartais reikia šiek tiek pompastikos ir ritualų. Kai viskas daugmaž nugula žemėn, suprantu, kad tai žemė, ant kurios vis dėlto kasdien vaikštau. Tad kokia man iš to nauda?  Lyg tyčia iš už kampo apačioje išlenda angelas, kitaip tariant, šlavėjas ir ima šluoti šaligatvį. Na, dirbti savo darbą. Laimei, aš naivi ir greitai keičiu nuomonę. Tai tikrai ženklas, kad viskas bus gerai, pamanau. Aš išgelbėta.
Emocinės pagirios tęsiasi bandant prisiversti sukišti į save kažkiek maisto, kad galėčiau praegzistuoti dar vieną sumautą dienelę. Skrudintas batonas su riešutų sviestu visai kramtosi. Paskutinę riekę sumąstau suvalgyti skaitydama Bukovskį. Turbūt nukreipusi mintis į knygą, kurioje daugiau rašoma apie kitokias pagirias, nejučiom viską suvalgysiu. Pamanau, kad tai netgi absoliučiai genialus planas. Po kelių minučių suvokiu burnoj laikanti sukramtytą, susivoliojusią pusryčių užuomazgą. Išspjaunu tą šlykšynę. Atrodo kaip šūdai.
Nederėtų savęs priimti taip rimtai, sakė Andy Kaufman. Gyvenimas yra tarsi iliuzija ir vienas didelis joke‘as. Čia esant kartais užpuola staigus suvokimas, kad aš esu tikrai ČIA. Pirštais galiu lytėti paviršius bei jausti jų tekstūrą. Skleidžiu kažkokius garsus iš savo burnos, atitinkamai keičiu liežuvio padėtį, ir tai vadinama kalba. Žiūriu į stačiakampį per visą sieną ir matau ten judančius vaizdus. Apsidairau, o kiti lyg niekur nieko sėdi minkštose kėdėse ir vėpso tiesiai. Tada jaučiuosi, lyg žinočiau tai, ko nežino kiti. Noriu šaukti: negi jūs to nejaučiate? Tas žinojimas kiek baugina, ir viskas tampa beprotiškai keista. Kur kas lengviau tampa tiesiog gyventi nei galvoti apie tai kaip apie veiksmą. Aš paleidžiu šį jausmą, ir irgi būnu lyg niekur nieko. 

Būnu sau, ir tiek.
Liesdama paviršius,
Krutindama lūpas
Ir stebėdama judančius vaizdus.