Žiema. Šalta. Balta. Ežeras neseniai užšalęs. Bet tu su
manimi, todėl pagrindas po kojomis pats tvirčiausias. Einame, tiksliau,
pūškuojame kaip ežiukai. Daugiasluoksniškai apsirengę ežiukai apšerkšnijusiomis
blakstienomis. O gal muselės ant gausiai cukraus pudra apibarstyto ir užmiršto
pyrago? Manau, būtent taip atrodome žvelgiant iš paukščio skrydžio. Žmonijos
istorijoje mes tik du maži taškeliai, tačiau viena kitos gyvenimo freskoje
esame ryškūs potėpiai.
Šaltas vėjas žaidžia mūsų plaukais. Jis žaidžia mūsų
žodžiais ir mintimis.
- Pažadėk,
kad nedauginsi bėdų iš begalybės. Per didelis gilinimasis į save veda į
beprotybę.
Atnešdamas tylų sutikimą iš mano burnos išeina garas.
- O
tu... Tu pažadėk, kad nesivelsi į ginčus.
- Bet
juk aš nesiginčiju!
- Tu
tai darai - netgi dabar!
- Šiuo
metu aš nesiginčiju, o bambu, - vypteli, ir aš matau eilę baltų masyvių dantų.
- Tuomet
mažiau bambėk.
- Bam
bam bam bam!
Aš imu juoktis, ir mes pasileidžiame bėgti - tolyn nuo
kasdienybės, civilizacijos, žmonių ir "ką pagalvos kiti" fenomeno. Tu
bėgi taip, kaip bėgtų iš pančių išsilaisvinęs šunėkas. O aš bėgu taip, kaip
bėgtų mergina, pusę gyvenimo praleidusi prie knygų, su pusiau išvarvėjusiomis
nuo kompiuterio akimis, be to, apsivilkusi lyg svogūnas. Žiemos paukščiai
čiulba įmantriausias melodijas, o vėjas retkarčiais pritariamai suūžia. Sniegas
po kojomis girgžda sinkopiniu ritmu, ir mes puolame šokti. Jokios plastikos ar
sinchronijos. Tik keistai straksime. Pora spyrių kaire koja, staigiai
apsisukame, rankomis banguojame it vėjo blaškomos pušys. Trept trept
trept... Man atrodo, kad ledas sutraškėjo. Bet aš tyliu.
Prieš kelias minutes man buvo šalta. O dabar jaučiuosi lyg
pradėjusi tirpti snaigė. Sustojame atgauti kvapo.