Žiema. Šalta. Balta. Ežeras neseniai užšalęs. Bet tu su manimi, todėl pagrindas po kojomis pats tvirčiausias. Einame, tiksliau, pūškuojame kaip ežiukai. Daugiasluoksniškai apsirengę ežiukai apšerkšnijusiomis blakstienomis. O gal muselės ant gausiai cukraus pudra apibarstyto ir užmiršto pyrago? Manau, būtent taip atrodome žvelgiant iš paukščio skrydžio. Žmonijos istorijoje mes tik du maži taškeliai, tačiau viena kitos gyvenimo freskoje esame ryškūs potėpiai. 

Šaltas vėjas žaidžia mūsų plaukais. Jis žaidžia mūsų žodžiais ir mintimis.  

-         Pažadėk, kad nedauginsi bėdų iš begalybės. Per didelis gilinimasis į save veda į beprotybę.

Atnešdamas tylų sutikimą iš mano burnos išeina garas.  

-         O tu... Tu pažadėk, kad nesivelsi į ginčus.

-         Bet juk aš nesiginčiju!

-         Tu tai darai - netgi dabar!

-         Šiuo metu aš nesiginčiju, o bambu, - vypteli, ir aš matau eilę baltų masyvių dantų.

-         Tuomet mažiau bambėk.

-         Bam bam bam bam!

Aš imu juoktis, ir mes pasileidžiame bėgti - tolyn nuo kasdienybės, civilizacijos, žmonių ir "ką pagalvos kiti" fenomeno. Tu bėgi taip, kaip bėgtų iš pančių išsilaisvinęs šunėkas. O aš bėgu taip, kaip bėgtų mergina, pusę gyvenimo praleidusi prie knygų, su pusiau išvarvėjusiomis nuo kompiuterio akimis, be to, apsivilkusi lyg svogūnas. Žiemos paukščiai čiulba įmantriausias melodijas, o vėjas retkarčiais pritariamai suūžia. Sniegas po kojomis girgžda sinkopiniu ritmu, ir mes puolame šokti. Jokios plastikos ar sinchronijos. Tik keistai straksime. Pora spyrių kaire koja, staigiai apsisukame, rankomis banguojame it vėjo blaškomos pušys. Trept trept trept... Man atrodo, kad ledas sutraškėjo. Bet aš tyliu.

Prieš kelias minutes man buvo šalta. O dabar jaučiuosi lyg pradėjusi tirpti snaigė. Sustojame atgauti kvapo.