pabirus

kartais aš jaučiuosi tarsi lietui pliaupiant eičiau po svetimu mažulyčiu skėčiu su mandagiu praeiviu – lyg ir geriau, bet ant nugaros vis tiek varva.

kartais aš galvoju, kad žmonės, kuriems nuoširdžiai rūpi, ką aš galvoju, priklauso tuščiai aibei.

kartais aš jaučiuosi tokia apatiška, tokia ne aš. 

Kažkur toli

tu man kažką sakai aš negirdžiu

nes tavo balsą atkartoja paukščiai

A. Marčėnas

Man sunku tai paaiškinti. Aš ir nebandysiu. Tik šį tą parašysiu. Tai atneš palengvėjimą. 

Yra žmonės, kurie mylimi besąlygiškai. Nesvarbu, jie šalia, ar jau kažkur toli. Tiek daug aš nežinau, kartais ne visai ir suvokiu, kur toji „kažkur toli“ pozicija, ar aukštai, ar išvis jos nėra. Kur? Jokia žinia iš Ten neateina.
Tai tik paprastas noras – sėdėti greta jo, šilto, su plakančia širdimi ir tomis mėlynomis pavandenijusiomis akimis, tačiau jis neįmanomas. Bet many neblėsta tas gyvo brangaus žmogaus atminimas ir liūdesys, lyg ir ramus, bet vis tiek liūdesys. Gaila prarastų akimirkų, neišsakytų žodžių. Jis, paskutinis pokalbis telefonu, galėjo būti kitoks. Bet tuomet kažkur lėkti, važiuoti, būti su draugais atrodė svarbiau. Juk kai gerai, atrodo, taip visada ir bus. Nes mums visada viskas gerai. Į galvą net neateina mintis, kad tai gali griūti – staiga – kai mažiausiai to tikimasi. Net kutenantys saulės spinduliai, prasiskleidę mano stiebinės rožės žiedai, naujam derlingumo ratui pasmerkta sėkla tėra laikinas gamtos žaismas, tai koks laikinas yra žmogus?.. Deja, nežinojau, jog tas linksmas trumpas pokalbis bus paskutinis. O anuomet ištartas skubotas „iki“ dabar taps vienareikšmišku „sudie“.

Prisimenu kartais tavo barzdaskutės zvimbimą ir dainavimą iš pačio ryto, kaip mojuodavai pro langą, kaip laukdavai manęs su saldumynais (aguonos iš sausainių strigo tarp dantų, o skanusis raudonas sirupas nudažydavo puodelį), džiovintomis figomis ir lauko gėlėmis, kaip valgėm ananasą ir žiūrėjom fejerverkus, kaip vis dėlto baisiai tu vairavai, kaip deklamavai rusiškus eilėraščius, kurie buvo gražūs, kurių nesupratau, kaip sustabdydavai mano migreną spusteldamas kažkuriuos delno ir galvos srities taškus (man smalsu, po galais, kaip tu tai padarydavai), kaip buvau tau gražiausia vien dėl to, kad esu, kad gimiau, o tu man buvai geriausias dėl tos pačios priežasties. 

Dabar gi neturiu, su kuo valgyti ananasą, kas palinki „gražios dienelės“, kas vestų prie altoriaus. Visa, kas liko, sentimentus keliantys tėvo daiktai – nuotraukos, kareivio ženklelis, akiniai nuo saulės, tilptų į batų dėžutę. Bet širdy liko daugiau. Paliko many dar daug to delnais neaprėpiamo it kosmosas jausmo, paliko „myliu“ ir „ilgiuosi“.  

Viskas, ko noriu, tai šiek tiek ateities. Neužstrigti šiame laiko tarpsnyje. Aš laukiu, kada ši sumaištis - karštinė - Visuotinė Brutali Egzekucija pasibaigs, o tos trys raidės neskambės taip dažnai, kaip keiksmažodžiai septintokų lūpose, kada nereikės savo kairiojo ar dešiniojo smegenų pusrutulių prašyti: „Think a little harder“, kai bus vasara, o mano kojos įdegę, kai apsimausiu šortus ir bėgsiu bėgsiu kaimo šunkeliais. Noriu raudonų braškių, cukraus, batono ir pieno, ir visko kartu. Noriu ir to purvino upės vandens, ir gličių žolių, įsipainiojančių tarp kojų pirštų bei priverčiančių klyktelti mane it mažą mergaitę. Laukiu ir šlykščiai rūgščių obuolių iš svetimo sodo, ir tos žalumos aplink. Noriu sėdėti prie upės gliaudant saulėgrąžas, stebėti vandenį, kol išplauks negeros mintys, ir klausytis salačių uodegų pliauškėjimo. Noriu skaidrių jūros bangų ir ant tavo lūpų nusėdusios druskos. Noriu juoktis ir kristi, kristi į tavo rankas, ir dainuoti, dainuoti tik tau. 
graži daina su gražiais žodžiais iš gražaus filmo