tu man kažką sakai aš negirdžiu
nes tavo balsą atkartoja
paukščiai
A. Marčėnas
Man sunku tai paaiškinti. Aš ir nebandysiu. Tik šį tą parašysiu.
Tai atneš palengvėjimą.
Yra žmonės, kurie mylimi besąlygiškai. Nesvarbu, jie šalia,
ar jau kažkur toli. Tiek daug aš nežinau, kartais ne visai ir suvokiu, kur toji
„kažkur toli“ pozicija, ar aukštai, ar išvis jos nėra. Kur? Jokia žinia iš Ten
neateina.
Tai tik paprastas noras – sėdėti greta jo, šilto, su plakančia širdimi ir tomis mėlynomis pavandenijusiomis akimis, tačiau jis neįmanomas. Bet many neblėsta tas gyvo brangaus žmogaus atminimas ir liūdesys, lyg ir ramus, bet vis tiek liūdesys. Gaila prarastų akimirkų, neišsakytų žodžių. Jis, paskutinis pokalbis telefonu, galėjo būti kitoks. Bet tuomet kažkur lėkti, važiuoti, būti su draugais atrodė svarbiau. Juk kai gerai, atrodo, taip visada ir bus. Nes mums visada viskas gerai. Į galvą net neateina mintis, kad tai gali griūti – staiga – kai mažiausiai to tikimasi. Net kutenantys saulės spinduliai, prasiskleidę mano stiebinės rožės žiedai, naujam derlingumo ratui pasmerkta sėkla tėra laikinas gamtos žaismas, tai koks laikinas yra žmogus?.. Deja, nežinojau, jog tas linksmas trumpas pokalbis bus paskutinis. O anuomet ištartas skubotas „iki“ dabar taps vienareikšmišku „sudie“.
Tai tik paprastas noras – sėdėti greta jo, šilto, su plakančia širdimi ir tomis mėlynomis pavandenijusiomis akimis, tačiau jis neįmanomas. Bet many neblėsta tas gyvo brangaus žmogaus atminimas ir liūdesys, lyg ir ramus, bet vis tiek liūdesys. Gaila prarastų akimirkų, neišsakytų žodžių. Jis, paskutinis pokalbis telefonu, galėjo būti kitoks. Bet tuomet kažkur lėkti, važiuoti, būti su draugais atrodė svarbiau. Juk kai gerai, atrodo, taip visada ir bus. Nes mums visada viskas gerai. Į galvą net neateina mintis, kad tai gali griūti – staiga – kai mažiausiai to tikimasi. Net kutenantys saulės spinduliai, prasiskleidę mano stiebinės rožės žiedai, naujam derlingumo ratui pasmerkta sėkla tėra laikinas gamtos žaismas, tai koks laikinas yra žmogus?.. Deja, nežinojau, jog tas linksmas trumpas pokalbis bus paskutinis. O anuomet ištartas skubotas „iki“ dabar taps vienareikšmišku „sudie“.
Prisimenu kartais tavo barzdaskutės zvimbimą ir dainavimą iš pačio
ryto, kaip mojuodavai pro langą, kaip laukdavai manęs su saldumynais (aguonos
iš sausainių strigo tarp dantų, o skanusis raudonas sirupas nudažydavo puodelį), džiovintomis figomis ir lauko gėlėmis, kaip valgėm ananasą ir
žiūrėjom fejerverkus, kaip vis dėlto baisiai tu vairavai, kaip deklamavai rusiškus eilėraščius, kurie buvo gražūs, kurių nesupratau, kaip sustabdydavai
mano migreną spusteldamas kažkuriuos delno ir galvos srities taškus (man
smalsu, po galais, kaip tu tai padarydavai), kaip buvau tau gražiausia vien dėl
to, kad esu, kad gimiau, o tu man buvai geriausias dėl tos pačios priežasties.
Dabar gi neturiu, su kuo valgyti ananasą, kas palinki „gražios
dienelės“, kas vestų prie altoriaus. Visa, kas liko, sentimentus keliantys tėvo
daiktai – nuotraukos, kareivio ženklelis, akiniai nuo saulės, tilptų į batų
dėžutę. Bet širdy liko daugiau. Paliko many dar daug to delnais neaprėpiamo it
kosmosas jausmo, paliko „myliu“ ir „ilgiuosi“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą