ėjo dienos,
vienodos kaip monozigotinės sesutės iš tos pačios gimdos. o aš... aš irgi ėjau.
16.
59
įsėdau
į baltą Honda. įsėdo ir dvi šviežutėliausios
kvapnios picos. tiksliau pasakius - sugulė. viena ant kitos. (jei čia užklydo
koks homofobas ir susierzino, neatsiprašau). smulkmenų nepasakosiu. tik leidžiu
žinoti, jog viena - Venecijos, kita su vištiena.
17.
05
važiuoju
centro link. jaučiuosi saugiai. visada taip jaučiuosi, kai vairuoju. nuo
išorinio pasaulio mane skiria metalo, stiklo ir plastmasės rinkinys. jaučiuosi,
lyg būčiau šis tas daugiau nei esu.
17.
11
dievinu
perėjas. stebiu merginas, skubančias atsidurti kitoje gatvės pusėje,
tipenančias ant pirštų galiukų, kad nenusitrintų batų pakulnės,
besigręžiojančias atgal, ar neatvažiuoja reikiamas autobusas. sėdžiu aš savo
darbinėje mašinoje nesidrovėdamas žiūrėti joms į akis, į vėjo sutaršytus
plaukus. ir žemiau. kai mane nuo pasaulio skiria metalo, stiklo ir plastmasės
rinkinys, drįstu pažvelgti ir žemiau, daug žemiau.
17.
16
piko
valanda. kamščiai. tai nekelia nuostabos.
17.
17
nuostabos
nekelia ir tai, kad Vytska prikrovė per daug vištienos ant picos. jis
idiotas. kai išeisiu iš šio darbo, aš pasakysiu jam, kad yra idiotas. jei pica
vadinasi „su vištiena“, tai nereiškia, kad ten turi būti TIK vištiena.
17.
20
taisau
padėtį ant picos. nuimu vištienos gabalėlių perteklių. suvalgau. perdėlioju likusius gabalėlius tvarkingai, kad nebūtų vienoje pusėje. tik aš ir gelbėju šį verslą.
17.
21
kai
aš išeisiu iš šio darbo, Jonas pasigailės, kad šįvakar ant manęs šaukė. Vytska,
tas idiotas, irgi pasigailės.
17.
31
o
aš gailėsiuosi, kai nusiskynęs ramunės žiedą, neturėsiu, apie ką galvoti. žinau,
dabar ruduo, ir gėlių išvis nėra. bet... noriu pasakyti, jog gyvenimas gali pasidaryti
išties nykus, kai neturi, apie ką galvoti per nuobodžias paskaitas ir kai
klausaisi Jono bambesių.
17.
31 ir 35 sekundės
paskutinis
šviesoforas. tada tiesiai ir į kairę, ir tikslas beveik pasiektas.
17.31
ir 40 sekundžių
koks
tikslas? ar mano tikslas tėra nuvežti sumautiems žmonėms sumautas picas? ar mano
gyvenimas yra didelė šūdų krūva?
17.31
ir 46 sekundės
taip,
tikrai taip. didelė. ir net labai.
17.
31 ir 50 sekundžių
ne,
nėra.
tai
ji.
tiksliau,
Ji!
žinojau,
kad tai Ji.
mano
išganymas, mano esamų ir būsimų problemų sprendimas.
Vytska,
tas idiotas, žinau, imtų trinti delnais ir tokiu sinusitiniu balsu sakytų: „žėėk,
kokia ryža“.
toji
mergina ėjo, tiksliau, skriejo per gatvę. Ji rūkė. Ji klausėsi muzikos per
dideles, galvą apgaubiančias ausines. Ji kvėpavo tuo pačiu oru kaip ir aš. Ji gyveno. Ji apsisuko aplink savo ašį ir metė
žvilgsnį į mane. taip taip, į mane, picų berniuką, sėdintį savo darbinėje Honda. Ji juokėsi iš manęs. tai nekelia
nuostabos, juk aš žiūrėjau į ją taip, kaip žiūri žmogus, pirmąkart pamatęs
kalnus, kaip žmogus, pirmąkart atsidūręs operoje, kaip kūdikis išvydęs savo
motiną.
17.
32
aš
netikėjau angelų egzistavimu. bet žiūrėdamas į Ją supratau, kaip stipriai vis
dėlto klydau.
17.
32 ir 2 sekundės
visa
aplink ištirpo. visi idealai žlugo. likau tik aš ir tik Ji. su bilietu į vieną
pusę. ten, kur daug šviesos ir jausmų, besišypsančių lūpų, nesaugančių
tiesos lūpų, gundančių lūpų, glamonėjančių žodžių ir svajonių, daug daug svajonių.
ten, kur nėra univero, Vytskos, to idioto, uždedančio per daug vištienos ant
picos, ir nė vieno Jono. nė vieno.
viskas,
ko troškau šią akimirką - tai įsisodinti Ją į mašiną ir nuvežti į mišką,
sukurti laužą ir išsikepti bulvių.
17.
32 ir 13 sekundžių
užsidega
žalia šviesa. signalas, liepiantis važiuoti pirmyn ir palikti Ją, stovinčią ant
šaligatvio ir žiūrinčią į mane, paprastą picų berniuką.
17.32
ir 14 sekundžių
žalia
šviesa niekada nebuvo tokia šlykšti. šią akimirką ji tolygi raudonam signalui,
kuris gali užkirsti kelią dar kada pamatyti Ją, mano esamų ir būsimų problemų
sprendimą, mano angelą ugniniais plaukais.
vairuotojai,
esantys už manęs, nesupranta, kokią dilemą aš dabar sprendžiu. jie tik
signalizuoja ir keikiasi. o aš tik sėdžiu ir nieko nedarau. o Ji tik stovi ir
viltingai stebi mane.
17.
32 ir 27 sekundės
dievinu
perėjas.
dievinu merginą, kuri atbėgo ant pirštų galiukų ir atsisėdo šalia. šią akimirką nežinau, ar gali būti kas nors geriau už tai, kad Ji pati atbėgo pas mane - mano sąnariai tuo metu buvo netekę savo lankstumo galios, ir aš negalėjau ničnieko padaryti.
dievinu merginą, kuri atbėgo ant pirštų galiukų ir atsisėdo šalia. šią akimirką nežinau, ar gali būti kas nors geriau už tai, kad Ji pati atbėgo pas mane - mano sąnariai tuo metu buvo netekę savo lankstumo galios, ir aš negalėjau ničnieko padaryti.
Ji
paguldė išdykėles picas ant galinės sėdynės.
aš juokiausi. o Ji garsiau.
aš juokiausi. o Ji garsiau.
ir tada mes išvažiavome.
