picų berniuko užrašai

ėjo dienos, vienodos kaip monozigotinės sesutės iš tos pačios gimdos. o aš... aš irgi ėjau.

16. 59

įsėdau į baltą Honda. įsėdo ir dvi šviežutėliausios kvapnios picos. tiksliau pasakius - sugulė. viena ant kitos. (jei čia užklydo koks homofobas ir susierzino, neatsiprašau). smulkmenų nepasakosiu. tik leidžiu žinoti, jog viena - Venecijos, kita su vištiena.

17. 05

važiuoju centro link. jaučiuosi saugiai. visada taip jaučiuosi, kai vairuoju. nuo išorinio pasaulio mane skiria metalo, stiklo ir plastmasės rinkinys. jaučiuosi, lyg būčiau šis tas daugiau nei esu.

17. 11

dievinu perėjas. stebiu merginas, skubančias atsidurti kitoje gatvės pusėje, tipenančias ant pirštų galiukų, kad nenusitrintų batų pakulnės, besigręžiojančias atgal, ar neatvažiuoja reikiamas autobusas. sėdžiu aš savo darbinėje mašinoje nesidrovėdamas žiūrėti joms į akis, į vėjo sutaršytus plaukus. ir žemiau. kai mane nuo pasaulio skiria metalo, stiklo ir plastmasės rinkinys, drįstu pažvelgti ir žemiau, daug žemiau.

17. 16

piko valanda. kamščiai. tai nekelia nuostabos.

17. 17

nuostabos nekelia ir tai, kad Vytska prikrovė per daug vištienos ant picos. jis idiotas. kai išeisiu iš šio darbo, aš pasakysiu jam, kad yra idiotas. jei pica vadinasi „su vištiena“, tai nereiškia, kad ten turi būti TIK vištiena.

17. 20

taisau padėtį ant picos. nuimu vištienos gabalėlių perteklių. suvalgau. perdėlioju likusius gabalėlius tvarkingai, kad nebūtų vienoje pusėje. tik aš ir gelbėju šį verslą.

17. 21

kai aš išeisiu iš šio darbo, Jonas pasigailės, kad šįvakar ant manęs šaukė. Vytska, tas idiotas, irgi pasigailės.

17. 31

o aš gailėsiuosi, kai nusiskynęs ramunės žiedą, neturėsiu, apie ką galvoti. žinau, dabar ruduo, ir gėlių išvis nėra. bet... noriu pasakyti, jog gyvenimas gali pasidaryti išties nykus, kai neturi, apie ką galvoti per nuobodžias paskaitas ir kai klausaisi Jono bambesių.

17. 31 ir 35 sekundės

paskutinis šviesoforas. tada tiesiai ir į kairę, ir tikslas beveik pasiektas.

17.31 ir 40 sekundžių

koks tikslas? ar mano tikslas tėra nuvežti sumautiems žmonėms sumautas picas? ar mano gyvenimas yra didelė šūdų krūva?

17.31 ir 46 sekundės

taip, tikrai taip. didelė. ir net labai.

17. 31 ir 50 sekundžių

ne, nėra.

tai ji.

tiksliau, Ji!

žinojau, kad tai Ji.

mano išganymas, mano esamų ir būsimų problemų sprendimas.

Vytska, tas idiotas, žinau, imtų trinti delnais ir tokiu sinusitiniu balsu sakytų: „žėėk, kokia ryža“.  

toji mergina ėjo, tiksliau, skriejo per gatvę. Ji rūkė. Ji klausėsi muzikos per dideles, galvą apgaubiančias ausines. Ji kvėpavo tuo pačiu oru kaip ir aš. Ji gyveno. Ji apsisuko aplink savo ašį ir metė žvilgsnį į mane. taip taip, į mane, picų berniuką, sėdintį savo darbinėje Honda. Ji juokėsi iš manęs. tai nekelia nuostabos, juk aš žiūrėjau į ją taip, kaip žiūri žmogus, pirmąkart pamatęs kalnus, kaip žmogus, pirmąkart atsidūręs operoje, kaip kūdikis išvydęs savo motiną.

17. 32

aš netikėjau angelų egzistavimu. bet žiūrėdamas į Ją supratau, kaip stipriai vis dėlto klydau.

17. 32 ir 2 sekundės

visa aplink ištirpo. visi idealai žlugo. likau tik aš ir tik Ji. su bilietu į vieną pusę. ten, kur daug šviesos ir jausmų, besišypsančių lūpų, nesaugančių tiesos lūpų, gundančių lūpų, glamonėjančių žodžių ir svajonių, daug daug svajonių. ten, kur nėra univero, Vytskos, to idioto, uždedančio per daug vištienos ant picos, ir nė vieno Jono. nė vieno.

viskas, ko troškau šią akimirką - tai įsisodinti Ją į mašiną ir nuvežti į mišką, sukurti laužą ir išsikepti bulvių.

17. 32 ir 13 sekundžių

užsidega žalia šviesa. signalas, liepiantis važiuoti pirmyn ir palikti Ją, stovinčią ant šaligatvio ir žiūrinčią į mane, paprastą picų berniuką.

17.32 ir 14 sekundžių

žalia šviesa niekada nebuvo tokia šlykšti. šią akimirką ji tolygi raudonam signalui, kuris gali užkirsti kelią dar kada pamatyti Ją, mano esamų ir būsimų problemų sprendimą, mano angelą ugniniais plaukais.

vairuotojai, esantys už manęs, nesupranta, kokią dilemą aš dabar sprendžiu. jie tik signalizuoja ir keikiasi. o aš tik sėdžiu ir nieko nedarau. o Ji tik stovi ir viltingai stebi mane.

17. 32 ir 27 sekundės

dievinu perėjas. 
dievinu merginą, kuri atbėgo ant pirštų galiukų ir atsisėdo šalia. šią akimirką nežinau, ar gali būti kas nors geriau už tai, kad Ji pati atbėgo pas mane - mano sąnariai tuo metu buvo netekę savo lankstumo galios, ir aš negalėjau ničnieko padaryti. 

Ji paguldė išdykėles picas ant galinės sėdynės.
aš juokiausi. o Ji garsiau.

ir tada mes išvažiavome.