Requiem telefonui

Dangus giedras. Skliautas žvaigždėtas. Krinta didelės purios snaigės. Oro temperatūra: 2 laipsniai šalčio.

21. 15

Žioplinėdama einu pirkti džiovintų pomidorų. Galvoje kažkodėl sukasi Miškinio „Elegantiškai sninga“ žodžiai. Toje pačioje galvoje miniatiūrinių žmogeliukų simfoninis orkestras griežia Vivaldi „Žiemą“. Kiaurais batais žirglioju takeliu krautuvės link ir iškišusi liežuvį gaudau snaiges. Pro mane tekina prabėga mergaitė su airių seteriu. Aš irgi užsimanau bėgti. Užsimanau suktis. Užsimanau surinkti nuo žemės kol kas skūpiai pabarstytą sniegą ir statyti didingą falą. Užsimanau mesti gniūžtę į ką nors. Užsimanau ir pati ją gauti.

21.21

Taip, kartais aš, nežinodama, ką pasakyti, imdavau bambėti, kad žiema – mėšlas, kad nosis varva, skruostai rausta, plaukai elektrinasi, mirtinai sušąla rankos ir bla bla bla. O kur dar visas kalėdinis bumas parduotuvėse, nuo kurio norisi žiaugčioti, ir bla bla bla. Tačiau... Ša! Pamirškit. Dabar yra dabar. O dabar yra visai gerai. Šis skaidrus vakaras ir visos tos snaigės  įkvepia mane, pakylėja virš žemės ir priverčia patikėti, jog rutiną galima nudažyti ir žaliai, ir raudonai - ne tik juodai, iškvepinti vanile ir cinamonu, nubarstyti cukraus milteliais ar pipirais. Imu jaustis tokia sumautai laiminga. Tik nėra tavęs, ech.

21.30

Einu atgal. Medžiaginiame krepšyje guli maisto produktai ir zebrinių raštų pledas, apie kurį visuomet svajojau. Šiandien jis kainavo tiek nedaug, jog nedvejodama nusipirkau. Dar norėjau įsigyti tokių gražutėlaičių sausainių formelių, bet laiku atsiminiau, kad neturiu orkaitės.

21.32

Paskambina senai girdėtas draugas. Matėmės prieš kokį šimtą metų, bet greičiausiai prieš du, tad esu šiek tiek nustebinta. Bet tik šiek tiek. Klausia, kaip jaučiuosi ir kaip gyvenu. "Nieko grandiozinio", - sakau.

Po kelių minučių suprantu, kad senasis draugas labiau trokšta nupasakoti savo nūdieną nei sužinoti, kaip aš ten „tam Vilniuj“. Jis kalba ir kalba ir kalba, o aš kažkaip tyliu, tyliu ir tyliu. Per kelias tokias minutes siaubingai užsimanau miego. Dar imu austi mintį, kad būtų neblogai tokio žmogaus paklausyti kokią pirmą valandą nakties, kai negaliu sudėti bluosto. Pokalbį vainikuoja frazė: „Ai, šiandien žiauriai gerą anekdotą skaičiau. Papasakot?“. „Mhmmm, tik greitai“, - numykiu. Klausausi žiauriai gero anekdoto ir mindžikuoju prie laiptinės.

-          Hahaha. Nu kaip?

-          Kas kaip?

-          Anekdotas?

-          Aa,  jau čia viskas?

-          Nu.

-          Neblogas neblogas.

-          Sakiau, kad žiauriai ge...- daugiau nieko negirdžiu, mat pokalbis nutrūksta.

Mano telefonas išleidžia paskutinį kvapą. Išleidžia paskutinį kvapą ir miršta.

---

Čia gabalas, kuris tikriausiai neturi jokio sąryšio su tuo, ką čionai prikeverzojau. Ir jei klausiate, ar čia visas 15 minučių bus maždaug tas pats, tai - taip. Bet paklausykit, vis tiek turbūt ne kažką veikiat, jei jau čia užklydot.