i don‘t know
how to open the door
when my love
is all over the floor
Ji
turėjo ginklą, mane ir kitų bėdų. Mirties upė – Leta. Toks buvo mergaitės
vardas. Dešinė jos akis žiūrėjo į mane, o kita būtų žiūrėjusi į dangų. Tačiau Leta, mano
kvaišelė, drovėjosi savo žvairosios akies, užuot žiūrėjusi į liūdesio pritvinkusią
dangaus mėlynę ar pilkybę, ar lubas, ar Tą, kuris aukštai, vaikščiojo nelyginant
piratė. Dešinę akį apvedžiodavo juodu kontūru, o kairę - slėpdavo po tokios pat
spalvos raiščiu. Kitokios ir nematydavai. Tokia ji buvo, mano Leta.
Turėjau
ją vakar, birželio paskutiniąją, kai rausvas dienos pumpuras buvo beveik
susiskleidęs, palei serbentų krūmą. Letos kūnas pilnas paslapčių, vietomis
klampus it molis, kvepiantis dumblu ir vandens lelijomis. Kur baigiasi jos
plaukai, kur prasideda pieva – šito negalėjau suprasti, ir nenustebčiau
sužinojęs, jei koks vabalėlis ar žiogas tuomet vaikštinėjo po jos paleistus
ilgus laumės plaukus. Mus supo aukštos žolės, ir viskas man buvo jau vis tiek –
ir tai, dėl ko kartais tyliai verkiu ir tai, dėl ko ji dabar juokėsi.
Man
pasaulio vis buvo negana. Norėjau gyventi, norėjau visko
ir dabar. Buvau išalkęs naujų įspūdžių, patyrimų - rijau „gyvenimą tarytum vaisių“. Tai savotiškai kontrastavo su Letos polinkiu
susirgti liūdesio ir nesibaigiančios melancholijos liga. Kartais, juodomis
naktimis ar dienomis, Leta, mano kvaišelė, rašydavo: „jie atėjo manęs pasiimt“,
tad aš važiuodavau pas ją, o ankštas kambarys kvepėdavo levandų smilkalais,
ašaros sunkėsi pro piratišką raištį iš jos akių ir krisdavo it savižudžių kūnai
iš daugiaaukščių miesto pakrašty. Apsivyniodavau rankomis pablyškusią mergaitę
kaip baltą cukrinį saldainį, kur prie bažnyčios pardavinėja, spausdavau prie
savęs, idant nekalbėtų kvailysčių ir liautųsi drebėjusi. Ir po kurio laiko Letos
savijauta iš „nelabai“ virsdavo į „pakenčiama“ ar net „gerai“, valgydavome
ananasą ir lūpomis skaičiuodavom viens kito strazdanas. Ir viskas man būdavo
vis tiek, kol Letos juokas skambėjo ankštame kambaryje, atsimušdamas į sienas
su apsilaupiusiais tapetais ir pro vos vos pravertą langą veržėsi lauk, užpildydamas
betoninių kaladėlių miesto užkaborius – girtas tarpuvartes, šlapimu
trenkiančius skersgatvius, vaiduokliškus namus, neaplenkdamas ir vykusių
architektų kūrinių, smulkutės šv. Onos bažnyčios, alėjų ir aikščių, kviečiantis
saulę kilti ir „budinti svietą“. Taip po juodų naktų išaušdavo balti ir
mylintys rytai, po kurių sekdavo šviesios dienos, kartais net savaitės. Ir taip
iki kito karto, pasiglemžiančio Letos sveiką protą bei šypseną, kaip kad
pavasaris pasiglemžia medžių nuogumą, apdovanodamas juos smaragdu ir čiaudulį
keliančia augmenija.
Vakar,
birželio paskutiniąją, nenumaniau, jog Leta turi ginklą. Šiandien tas žinojimas
jau nieko neduoda. Vakar Leta nepaskambino grįžusi, bet neparašė ir: „jie atėjo
manęs pasiimt“, tad pamaniau, gal užsimiršo su knyga ir krito sapne. Šiandien atvažiavęs
iki jos radau levandų smilkalų dvelksmą, sumišusį su lyg ir švino kvapu, ir tas
derinys buvo gąsdinantis ir nosiai toks baisiai nemalonus; muzika grojo garsiai
ir nežinojau, ar žengti tolyn, bet rankos jau buvo atvėrę Letos kambario duris.
Jos gležnas kūnas tysojo ant sofos, galvoje baisi ertmė, o ranka tebegniaužė
pistoletą. Jos likučių ir bebaigiančio sudžiūti vyšnių raudonumo kraujo buvo
visur – ant smėlinių apsilaupiusių tapetų, grindų, sofos su visom mielom
pagalvėlėm ir pliušo žvėreliais, kuriuos jai nešdavau. Bet mano Letos čia
nebebuvo. Net piratiškas juodas raištis atrodė taip svetimai, buvo kiek
nuslinkęs žemyn, galėjau matyti, kaip jos nemėgiamoji akis tuščiai žvelgia aukštyn.
Viršutinėje marškinių kišenėj – toj, kur kairėje – mačiau įdėtą popieriaus
skiautę, kurioje tvarkingom smulkiom raidėm buvo suguldytas tekstas. Rašė ji
ten apie gyvenimą, apie praeivius, apie mane, o ypač apie mane; kai kuriuos
žodžius galėjau tik numanyti dėl susiliejusio rašalo. Lietus? Bet ne,
stogas nekiauras, ir ar šiandien iš viso lijo, ne, nelijo, vadinas, tai buvo paskutinės
ašaros, papsėjusios iš Letos pilkai mėlynų akių.
Tokia
ji buvo, mano kvaišelė Leta, ir tądien, kai liepos jau buvo pražydę, nenumaniau,
jog man dar ilgai vaidensis juodas raištis ir ilgi laumės plaukai, kur
bebūčiau, ir kad ilgai neprisiminsiu, ką reiškia valgyti ir miegoti. Stovėjau graudžiam
kambaryje sukrėstas ir abstulbęs, o juodoms katėms išlakus baltą dienos pieną
stojo bežvaigždė naktis. Kitoj skiautės pusėj post scriptum dar buvo parašyta: „Jie pasiėmė mane“.
