Šitie neturi vardų

i don‘t know how to open the door

when my love is all over the floor

Ji turėjo ginklą, mane ir kitų bėdų. Mirties upė – Leta. Toks buvo mergaitės vardas. Dešinė jos akis žiūrėjo į mane, o kita būtų žiūrėjusi į dangų. Tačiau Leta, mano kvaišelė, drovėjosi savo žvairosios akies, užuot žiūrėjusi į liūdesio pritvinkusią dangaus mėlynę ar pilkybę, ar lubas, ar Tą, kuris aukštai, vaikščiojo nelyginant piratė. Dešinę akį apvedžiodavo juodu kontūru, o kairę - slėpdavo po tokios pat spalvos raiščiu. Kitokios ir nematydavai. Tokia ji buvo, mano Leta.

Turėjau ją vakar, birželio paskutiniąją, kai rausvas dienos pumpuras buvo beveik susiskleidęs, palei serbentų krūmą. Letos kūnas pilnas paslapčių, vietomis klampus it molis, kvepiantis dumblu ir vandens lelijomis. Kur baigiasi jos plaukai, kur prasideda pieva – šito negalėjau suprasti, ir nenustebčiau sužinojęs, jei koks vabalėlis ar žiogas tuomet vaikštinėjo po jos paleistus ilgus laumės plaukus. Mus supo aukštos žolės, ir viskas man buvo jau vis tiek – ir tai, dėl ko kartais tyliai verkiu ir tai, dėl ko ji dabar juokėsi.

Man pasaulio vis buvo negana. Norėjau gyventi, norėjau visko ir dabar. Buvau išalkęs naujų įspūdžių, patyrimų - rijau „gyvenimą tarytum vaisių“. Tai savotiškai kontrastavo su Letos polinkiu susirgti liūdesio ir nesibaigiančios melancholijos liga. Kartais, juodomis naktimis ar dienomis, Leta, mano kvaišelė, rašydavo: „jie atėjo manęs pasiimt“, tad aš važiuodavau pas ją, o ankštas kambarys kvepėdavo levandų smilkalais, ašaros sunkėsi pro piratišką raištį iš jos akių ir krisdavo it savižudžių kūnai iš daugiaaukščių miesto pakrašty. Apsivyniodavau rankomis pablyškusią mergaitę kaip baltą cukrinį saldainį, kur prie bažnyčios pardavinėja, spausdavau prie savęs, idant nekalbėtų kvailysčių ir liautųsi drebėjusi. Ir po kurio laiko Letos savijauta iš „nelabai“ virsdavo į „pakenčiama“ ar net „gerai“, valgydavome ananasą ir lūpomis skaičiuodavom viens kito strazdanas. Ir viskas man būdavo vis tiek, kol Letos juokas skambėjo ankštame kambaryje, atsimušdamas į sienas su apsilaupiusiais tapetais ir pro vos vos pravertą langą veržėsi lauk, užpildydamas betoninių kaladėlių miesto užkaborius – girtas tarpuvartes, šlapimu trenkiančius skersgatvius, vaiduokliškus namus, neaplenkdamas ir vykusių architektų kūrinių, smulkutės šv. Onos bažnyčios, alėjų ir aikščių, kviečiantis saulę kilti ir „budinti svietą“. Taip po juodų naktų išaušdavo balti ir mylintys rytai, po kurių sekdavo šviesios dienos, kartais net savaitės. Ir taip iki kito karto, pasiglemžiančio Letos sveiką protą bei šypseną, kaip kad pavasaris pasiglemžia medžių nuogumą, apdovanodamas juos smaragdu ir čiaudulį keliančia augmenija.

Vakar, birželio paskutiniąją, nenumaniau, jog Leta turi ginklą. Šiandien tas žinojimas jau nieko neduoda. Vakar Leta nepaskambino grįžusi, bet neparašė ir: „jie atėjo manęs pasiimt“, tad pamaniau, gal užsimiršo su knyga ir krito sapne. Šiandien atvažiavęs iki jos radau levandų smilkalų dvelksmą, sumišusį su lyg ir švino kvapu, ir tas derinys buvo gąsdinantis ir nosiai toks baisiai nemalonus; muzika grojo garsiai ir nežinojau, ar žengti tolyn, bet rankos jau buvo atvėrę Letos kambario duris. Jos gležnas kūnas tysojo ant sofos, galvoje baisi ertmė, o ranka tebegniaužė pistoletą. Jos likučių ir bebaigiančio sudžiūti vyšnių raudonumo kraujo buvo visur – ant smėlinių apsilaupiusių tapetų, grindų, sofos su visom mielom pagalvėlėm ir pliušo žvėreliais, kuriuos jai nešdavau. Bet mano Letos čia nebebuvo. Net piratiškas juodas raištis atrodė taip svetimai, buvo kiek nuslinkęs žemyn, galėjau matyti, kaip jos nemėgiamoji akis tuščiai žvelgia aukštyn. Viršutinėje marškinių kišenėj – toj, kur kairėje – mačiau įdėtą popieriaus skiautę, kurioje tvarkingom smulkiom raidėm buvo suguldytas tekstas. Rašė ji ten apie gyvenimą, apie praeivius, apie mane, o ypač apie mane; kai kuriuos žodžius galėjau tik numanyti dėl susiliejusio rašalo. Lietus? Bet ne, stogas nekiauras, ir ar šiandien iš viso lijo, ne, nelijo, vadinas, tai buvo paskutinės ašaros, papsėjusios iš Letos pilkai mėlynų akių.

Tokia ji buvo, mano kvaišelė Leta, ir tądien, kai liepos jau buvo pražydę, nenumaniau, jog man dar ilgai vaidensis juodas raištis ir ilgi laumės plaukai, kur bebūčiau, ir kad ilgai neprisiminsiu, ką reiškia valgyti ir miegoti. Stovėjau graudžiam kambaryje sukrėstas ir abstulbęs, o juodoms katėms išlakus baltą dienos pieną stojo bežvaigždė naktis. Kitoj skiautės pusėj post scriptum dar buvo parašyta: „Jie pasiėmė mane“.