Paskambink, kai grįši

Buvo mano devynioliktas pavasaris, kai stengiausi nustumti jų rankas it čiuptuvus, virpančias, agresyviai besivyniojančias aplink kaklą, liečiančias smilkinius, keliančias akies vokus, bandančias užčiuopti pulsą, rasti bet kokį gyvybės ženklą, bet nesėkmingai, bet nepajėgiau; aš sklandžiau, lyg ir kritau, ir vis tiek negalėjau pasiekti jų. Aš negalėjau pabusti, negalėjau atsimerkti, kai jų balsai vis tolo ir tolo, tarytum sklistų iš telefono, nukritusio žemėn: „Ne, jau viskas“.  

Nuskęstu-nusklendžiu-nugrimztu į juodą kaip rašalas tuštumą, tarsi būčiau kambary, kuris tamsut tamsutėlis, be langų, žinai, kad jame yra baldų ir daiktų, turi būti sienos, lubos ir grindys, tik tu jų nematai, nes tame kambary esi aklas. „Toks jaunas... koks siaubas. o artimiesiems... koks siaubas“.

Jų žodžius užgesina čaižios lietaus strėlės, vietomis nuplaunančios ir asfalto raudonį, nuginančios smalsias akis namo, į savo užuovėjas - ten, kur saugu ir šilta. Ką tik liepsnoję apgailestavimai, dejonės bei kaltinimai sugūra ir virsta pelenais. Vidury kelio guli mano jaunas kūnas, buvęs tvirtas ir sveikas, dar nespėjęs suglebti ar nutukti, dar nė moters pajusti, o kas iš jo belikę; bus vargo kažkam grandant nuo asfalto. Subjaurotas ir mano paveikslas, dailės baigiamasis, kurį nešiausi po pažasčia eidamas per tą nelemtą gatvę, kurio gimimas truko daug valandų, kurį pavadinau „Trapumas“; kaip ironiška, nutapiau dūžtančią į milijonus stiklo gabalėlių taurę. Dabar gi ant kelio su automobilio lempų duženomis sumišę paveiklso rėmo nuolaužos ir stikliukai, o pats darbas... sugadintas ir tebegadinamas iš dangaus prapliupusių negailestingų srovių, bet vis tiek galėjai matyti, jog gana vykęs kaip savamokslio dvyliktoko.

Mano kūnas įtaisomas ant neštuvų, paimami ir žali sportbačiai, nuskrieję kažkur šalikelėn, ir „Trapumo“ likučiai. Mašina su tais, jau niekam netinkamais dalykais, išvažiuoja. Vienu sykiu stoja naktis.