brūkšnys du penkiolika

yra tokia mainstream frazė, klišių klišė, kad gyvenimas - žaidimas. tai galiu pasakyti - šūdinas tas geimas tada. arba aš prasta geimerė, o tai irgi tikėtina. nebenoriu žaisti.

nieko grandiozinio dar nenuveikiau, o jau pavargau. kaip menka. kaip liūdna. kaip 3,14zdiec. taip kad, nakčia pabėgsiu. slankiosiu kaip niūrus šešėlis - kažkas praradusio lytį, nei moteris, nei vyras, o tiesiog nelaimingas padaras, po sostinės gatves - tokias, kur beveik nieko nesutiksi, o jei sutiksi, tai tau užtvers kelią ir prašys cigaretės, tokias, kur net patsai Solomonas nėra pasižymėjęs ant betoninių pastatų. aš vaikščiosiu stogais it neturėdama, ko prarasti, o jei kas klaus, ką veikiau, sakysiu, ai nieko aš nesakysiu. 

pavokit mane. kas nors. pavokit, kiek manęs beliko, ir paslėpkit saugioj vietoj - ten, kur laikote savo proginius litus, Baltijos kelio ar skirtus krepšiniui ar panašiai, nežinau, kokia ta jūsų slėptuvė, bet, maldauju, paslėpkit, padėkit, padėkit.

prižadėjau, kad nepalūšiu, tai dabar prie dar vieno turiu vaidinti, kad jojoviskasgerai. bet palūžau. sulūžau. jeigu man kas nors atsitiks, tai tik todėl, kad buvo 3,14zdiec. jeigu tai tęsis, tai aš nežinau, kiek ilgai išversiu. su tokia galva, prikimšta pabaisų, ir su ta širdimi. jeigu man kas nors atsitiks, tai tik todėl, kad buvo 3,14zdiec. jeigu taip atsitiks, tai sudeginkit mane, "sudeginkit kaip raganą".