raganos haiku

I

apkabinimas

turbūt taip atsirado

žodis „palaima“

aš tik plunksnelė

susigūžus slepiuosi

Jo alsavime

purvini šokiai

šios nakties nenuplaus net

didžiausia liūtis

II

išeiti turi

atvertos mano durys

šnabždu „pasilik“

lyg senas šuva

suprantantis pabaigą

meldžiu, nepalik

ką pasirinksiu

vienos raidės skirtumas

nurimt ar numirt

III

tavęs nebėra

ieškau užsimiršimo

pametu save

ne tas bučinys

ne tos lūpos ir seilės

kūno atmintis

tavęs čia nėra

girtam daugiabuty

atiduodu save

nuščiuvę

o naktį sakai

mėnulį stebėkim

šį kartą atidžiai -

jis tai pasirodo

tai dingsta

tokia jau naktis

rudens paskutinė

apglėbia migla

mūsų tolimą draugą

ir liekam tik mudu

trobelėj medinėj

Post

Naktį šešėliai gražiai priglunda mieste,

bet meteorai čia nekrenta -

per daug žibantis skliautas.

Kitą rytą emocinės pagirios, ir aš svaidau prirašytą popierių saujom per balkoną. Vėjas pasiglemžia skutus, šokdina, suka ratu. Gražu pažiūrėti. Atsikratyti tuo mėšlu taip pat.

Kartais reikia šiek tiek pompastikos ir ritualų. Kai viskas daugmaž nugula žemėn, suprantu, kad tai žemė, ant kurios vis dėlto kasdien vaikštau. Tad kokia man iš to nauda?  Lyg tyčia iš už kampo apačioje išlenda angelas, kitaip tariant, šlavėjas ir ima šluoti šaligatvį. Na, dirbti savo darbą. Laimei, aš naivi ir greitai keičiu nuomonę. Tai tikrai ženklas, kad viskas bus gerai, pamanau. Aš išgelbėta.

Emocinės pagirios tęsiasi bandant prisiversti sukišti į save kažkiek maisto, kad galėčiau praegzistuoti dar vieną sumautą dienelę. Skrudintas batonas su riešutų sviestu visai kramtosi. Paskutinę riekę sumąstau suvalgyti skaitydama Bukovskį. Turbūt nukreipusi mintis į knygą, kurioje daugiau rašoma apie kitokias pagirias, nejučiom viską suvalgysiu. Pamanau, kad tai netgi absoliučiai genialus planas. Po kelių minučių suvokiu burnoj laikanti sukramtytą, susivoliojusią pusryčių užuomazgą. Išspjaunu tą šlykšynę. Atrodo kaip šūdai.

Nederėtų savęs priimti taip rimtai, sakė Andy Kaufman. Gyvenimas yra tarsi iliuzija ir vienas didelis joke‘as. Čia esant kartais užpuola staigus suvokimas, kad aš esu tikrai ČIA. Pirštais galiu lytėti paviršius bei jausti jų tekstūrą. Skleidžiu kažkokius garsus iš savo burnos, atitinkamai keičiu liežuvio padėtį, ir tai vadinama kalba. Žiūriu į stačiakampį per visą sieną ir matau ten judančius vaizdus. Apsidairau, o kiti lyg niekur nieko sėdi minkštose kėdėse ir vėpso tiesiai. Tada jaučiuosi, lyg žinočiau tai, ko nežino kiti. Noriu šaukti: negi jūs to nejaučiate? Tas žinojimas kiek baugina, ir viskas tampa beprotiškai keista. Kur kas lengviau tampa tiesiog gyventi nei galvoti apie tai kaip apie veiksmą. Aš paleidžiu šį jausmą, ir irgi būnu lyg niekur nieko. 

Būnu sau, ir tiek.

Liesdama paviršius,

Krutindama lūpas

Ir stebėdama judančius vaizdus. 

kovo dvidešimt penktoji

Atnešei į mano gyvenimą balutę

nuo kerzų nutirpusio sniego,

šilumą prieš užmiegant,

čiaudėjimo serijas, rausvus gvazdikus

ir picą savaitgaliais

atnešei.

Ir panešei mane, kai buvau pavargus,

kai vedeisi į mišką, ir man net nieko nebuvo-

tik labai gera,

buvo taip, kaip tu sakei,

viskas bus ir yra gerai,

kaip dainavau tau vaikiškas dainas,

o tu sekei man nevaikiškas pasakas

prieš miegą, dar nežinodami apie

kovo dvidešimt penktos sniegą,

kuris mus ištiks kitą rytą

kaip aistra vos prabudus,

dar nepramerkus akių

pasiglemžia kaip pavasaris

medžių nuogumą apvilkdamas

padoresniais pumpurais,

kaip laikas pasiglemžia baimes

ir padovanoja kito delnus,

kuriuose galima paslėpti

juokingas potekstes

ant popieriaus skiautės

arba galima paslėpti savo delną,

kai šalta arba pravažiuoja mašina

visai greta ir taip greitai

-Jos tokios baisios-

ir padovanoja akis,

į kurias norisi žiūrėti,

bet negalima savintis,

nors ir matau jose daiktiškas

apčiuopiamas materijas-saulėgrąžas,

kurias mielai išsilupčiau ir nešiočiausi su savimi

kaip ir tave visą
norėčiau sulankstyti kruopščiai į kvadratėlį,

įsidėti į iškvepintą vidinę palto kišenę-

tą, kur kairėje.

nešiočiausi visur su savimi,

o tavo į popieriaus kvadratėlį

integruoti ausų būgneliai girdėtų

mano istorijas, mano dainas,

mano vaikiškus pasiklydimus

gatvėse ir stikliniuose pastatuose,

o galiausiai jie sprogtų,

nes mano širdis neadekvačiai

garsiai plaktų.

būtų labai gaila.

todėl ir sakau, kad

galima į tave žiūrėti

ir mylėti,

bet nevalia savintis.

todėl ir žiūriu į tave paslapčia

kai valgai apelsiną taip mielai,

ir ten truputį varva sultys

tavo ilgais pirštais.