kovo dvidešimt penktoji

Atnešei į mano gyvenimą balutę

nuo kerzų nutirpusio sniego,

šilumą prieš užmiegant,

čiaudėjimo serijas, rausvus gvazdikus

ir picą savaitgaliais

atnešei.

Ir panešei mane, kai buvau pavargus,

kai vedeisi į mišką, ir man net nieko nebuvo-

tik labai gera,

buvo taip, kaip tu sakei,

viskas bus ir yra gerai,

kaip dainavau tau vaikiškas dainas,

o tu sekei man nevaikiškas pasakas

prieš miegą, dar nežinodami apie

kovo dvidešimt penktos sniegą,

kuris mus ištiks kitą rytą

kaip aistra vos prabudus,

dar nepramerkus akių

pasiglemžia kaip pavasaris

medžių nuogumą apvilkdamas

padoresniais pumpurais,

kaip laikas pasiglemžia baimes

ir padovanoja kito delnus,

kuriuose galima paslėpti

juokingas potekstes

ant popieriaus skiautės

arba galima paslėpti savo delną,

kai šalta arba pravažiuoja mašina

visai greta ir taip greitai

-Jos tokios baisios-

ir padovanoja akis,

į kurias norisi žiūrėti,

bet negalima savintis,

nors ir matau jose daiktiškas

apčiuopiamas materijas-saulėgrąžas,

kurias mielai išsilupčiau ir nešiočiausi su savimi

kaip ir tave visą
norėčiau sulankstyti kruopščiai į kvadratėlį,

įsidėti į iškvepintą vidinę palto kišenę-

tą, kur kairėje.

nešiočiausi visur su savimi,

o tavo į popieriaus kvadratėlį

integruoti ausų būgneliai girdėtų

mano istorijas, mano dainas,

mano vaikiškus pasiklydimus

gatvėse ir stikliniuose pastatuose,

o galiausiai jie sprogtų,

nes mano širdis neadekvačiai

garsiai plaktų.

būtų labai gaila.

todėl ir sakau, kad

galima į tave žiūrėti

ir mylėti,

bet nevalia savintis.

todėl ir žiūriu į tave paslapčia

kai valgai apelsiną taip mielai,

ir ten truputį varva sultys

tavo ilgais pirštais.