Falling

aš krisiu į sapną

lengvai ir iš karto,

miegą, tik laukiantį ryto,

kaip kritau tą vakarą

ant suledėjusio žvyrkelio

pusantro karto vos,

mat įsikibau tavęs

- pačiu laiku -

ir nuo tada nepaleidau

kiekvieną sekmadienį,

šventą dieną,

kai gėrėm baltą angelą

iš termoso paukščiams

besišaipant

ar vyną-kakavą-cikoriją,

kai spaudei žvilgsniu 

prie stotelės stiklo,

man sustingo visas kūnas,

ir tai net ne šaltis,

kaip užsimiršom 

išsukę iš tako

kažkur medžių tankmėj

ar vidury upės

 - tos mažos nuodėmės

ir didelis ilgesys dabar

kaip mano akys, sakai,

šventadieniais sutemus,

miesto žibintams gęstant

mums praeinant

ir raudoni skruostai

žvarbiais vakarais,

o ir nosys bėgančios,

kaip kad mes nuo kalniuko - 

kas pirmiau

perskaitys Dantę

ar užmigs,

kai dar tiek minčių,

kai dar gulėdavai 

padoriai ant grindų

tam pačiam kambary

ranka beveik pasiekiamai,

kas pirmiau išdrįs,

turbūt ne aš,

galiu tik mergaitiškai

pabėgti vos lūpoms susiglaudus,

užsirakinti penktam aukšte,

patyliukais pasidžiaugti,

ašaromis nuplautus

ilgesius pasidžiauti

jau gerokai vėliau,

jau trečiam aukšte,

kai šmėkštelės tavo 

išsausėję alkūnės

ar smakras su duobute

mano pamišusioj vaizduotėj,

kai atrodysi toks tikras

lyg galėčiau vijokliškai apkabinti,

kojų pirštais įsikibti tavų

ir nepaleisti