Paskambink, kai grįši

Buvo mano devynioliktas pavasaris, kai stengiausi nustumti jų rankas it čiuptuvus, virpančias, agresyviai besivyniojančias aplink kaklą, liečiančias smilkinius, keliančias akies vokus, bandančias užčiuopti pulsą, rasti bet kokį gyvybės ženklą, bet nesėkmingai, bet nepajėgiau; aš sklandžiau, lyg ir kritau, ir vis tiek negalėjau pasiekti jų. Aš negalėjau pabusti, negalėjau atsimerkti, kai jų balsai vis tolo ir tolo, tarytum sklistų iš telefono, nukritusio žemėn: „Ne, jau viskas“.  

Nuskęstu-nusklendžiu-nugrimztu į juodą kaip rašalas tuštumą, tarsi būčiau kambary, kuris tamsut tamsutėlis, be langų, žinai, kad jame yra baldų ir daiktų, turi būti sienos, lubos ir grindys, tik tu jų nematai, nes tame kambary esi aklas. „Toks jaunas... koks siaubas. o artimiesiems... koks siaubas“.

Jų žodžius užgesina čaižios lietaus strėlės, vietomis nuplaunančios ir asfalto raudonį, nuginančios smalsias akis namo, į savo užuovėjas - ten, kur saugu ir šilta. Ką tik liepsnoję apgailestavimai, dejonės bei kaltinimai sugūra ir virsta pelenais. Vidury kelio guli mano jaunas kūnas, buvęs tvirtas ir sveikas, dar nespėjęs suglebti ar nutukti, dar nė moters pajusti, o kas iš jo belikę; bus vargo kažkam grandant nuo asfalto. Subjaurotas ir mano paveikslas, dailės baigiamasis, kurį nešiausi po pažasčia eidamas per tą nelemtą gatvę, kurio gimimas truko daug valandų, kurį pavadinau „Trapumas“; kaip ironiška, nutapiau dūžtančią į milijonus stiklo gabalėlių taurę. Dabar gi ant kelio su automobilio lempų duženomis sumišę paveiklso rėmo nuolaužos ir stikliukai, o pats darbas... sugadintas ir tebegadinamas iš dangaus prapliupusių negailestingų srovių, bet vis tiek galėjai matyti, jog gana vykęs kaip savamokslio dvyliktoko.

Mano kūnas įtaisomas ant neštuvų, paimami ir žali sportbačiai, nuskrieję kažkur šalikelėn, ir „Trapumo“ likučiai. Mašina su tais, jau niekam netinkamais dalykais, išvažiuoja. Vienu sykiu stoja naktis.

brūkšnys du penkiolika

yra tokia mainstream frazė, klišių klišė, kad gyvenimas - žaidimas. tai galiu pasakyti - šūdinas tas geimas tada. arba aš prasta geimerė, o tai irgi tikėtina. nebenoriu žaisti.

nieko grandiozinio dar nenuveikiau, o jau pavargau. kaip menka. kaip liūdna. kaip 3,14zdiec. taip kad, nakčia pabėgsiu. slankiosiu kaip niūrus šešėlis - kažkas praradusio lytį, nei moteris, nei vyras, o tiesiog nelaimingas padaras, po sostinės gatves - tokias, kur beveik nieko nesutiksi, o jei sutiksi, tai tau užtvers kelią ir prašys cigaretės, tokias, kur net patsai Solomonas nėra pasižymėjęs ant betoninių pastatų. aš vaikščiosiu stogais it neturėdama, ko prarasti, o jei kas klaus, ką veikiau, sakysiu, ai nieko aš nesakysiu. 

pavokit mane. kas nors. pavokit, kiek manęs beliko, ir paslėpkit saugioj vietoj - ten, kur laikote savo proginius litus, Baltijos kelio ar skirtus krepšiniui ar panašiai, nežinau, kokia ta jūsų slėptuvė, bet, maldauju, paslėpkit, padėkit, padėkit.

prižadėjau, kad nepalūšiu, tai dabar prie dar vieno turiu vaidinti, kad jojoviskasgerai. bet palūžau. sulūžau. jeigu man kas nors atsitiks, tai tik todėl, kad buvo 3,14zdiec. jeigu tai tęsis, tai aš nežinau, kiek ilgai išversiu. su tokia galva, prikimšta pabaisų, ir su ta širdimi. jeigu man kas nors atsitiks, tai tik todėl, kad buvo 3,14zdiec. jeigu taip atsitiks, tai sudeginkit mane, "sudeginkit kaip raganą".