"Gerbiamieji keleiviai, nepamirškite laiku paženklinti vienkartinių bilietų."
Nėra paskutinio skaičiaus.
Nors...
Ne, juk prie kiekvieno galima pridėti vieną ir gausime dar didesnį.
Jo tiesiog nėra. Kaip sunku tai suvokti...
Realiųjų skaičių tiesės atkarpoje nuo 0 iki vieno egzistuoja be galo daug skaičių. Begalybė.
Šio žodžio neaprėpia mano protas. Bandau įsivaizduoti daug skaičių juodoj erdvėj, susipynusių, skaičių kaip mažyčių kruopelių. Bet, žinau, jog už mano vaizduotės ribų jų tik dar daugiau. Ir vėl suirztu.
Kiek saldainių suvalgiau per gyvenimą?
O kiek pinigų išleidau?
2012 metais vidutinė moterų gyvenimo trukmė buvo apie 80 metų. Tai reiškia, kad nugyvenau maždaug ketvirtadalį gyvenimo. Kuris dešimtadalis mano egzistavimo laimingiausias?
Kita vertus, kaip pamatuoti laimę?
Visgi tikriausiai antrame dešimtadalyje pradėjau jaustis laiminga, pagaliau ėmiau suvokti tai. Ir tas jausmas tiesiog tęsis visus likusius dešimtadalius. Galbūt vienuose bus daugiau praradimų, kituose - daugiau naujų potyrių. Bet nepasisekimai nėra tas pats kas nesėkmės, liūdesys - ne depresija. Nepaisant tų žmogiškų dalykų, aš visada būsiu laiminga.
Tikiuosi.
Koks mano gyvenimas būtų, jei būčiau gimusi ne Lietuvoje? Arba visai kitokioje šeimoje? Kaip mano balsas skambėtų, jei mano gimtoji kalba būtų kokia nors... vokiečių?
O, tas telefono dėklas iš LEGO. Kietai.
Basam užlipti ant LEGO kaladėlės ar kai įkrinta arbatos maišelio siūlas į puodelį - nelinkėčiau to niekam.
Jeigu akyje matomas atvaizdas yra apverstas, tai kai matai mūsų suvokimu apverstą vaizdą, jis iš tiesų tas teisingasis vaizdas?
Galėčiau tapti DJ ir pasivadinti Gerbiama. Tuomet mane visi didžiai gerbtų.
Hahahaha.
Reikės parašyt kam nors, gal prajuokinsiu.
Arba šitą.
Kas būna, kai pargriūni Latvijos sostinėj? Prarandi rygsvarą.
Hahahaha.
Įdomu, kiek žmonių autobuse iš to nusijuoktų?
Kiek šypteltų?
Kiek nereaguotų niekaip, o galvotų: "Blem, visai nieko."
Kiek galvotų: "Rygsvarą? Gal lygsvarą. Nu nesąmonė."
Gyvenime vis tiek norėčiau susidėt daug pinigų į vonią ir pasivoliot juose.
Norėčiau dar, kad karštą vasaros naktį kas nors mane taip mylėtų, jog stovėtų ir visą naktį vėduotų prie mano lovos su žurnalais, kol miegočiau. Arba kai skubėčiau kur nors išeiti, bet būčiau šlapia galva ir neturėčiau plaukų džiovintuvo, kokie trys žmonės pūstų iš burnos orą, kol mano plaukai išdžiūtų. Įdomu, kiek laiko prireiktų. Kaip mano mintys išvis iki čia atėjo? Pradėjau gi nuo galvojimo apie laimę. Ai ne. Nuo paskutinio skaičiaus.
O kokia buvo mano pirma mintis šiame gyvenime? Kaip mąsčiau nemokėdama kalbėti? Galvojau be žodžių. Nors... Ar aš dabar mąstau žodžiais? Tikrai ne visada. Kartais tai tik tokie trumpi dingtelėjimai, emocijos, persmelkiančios širdį akimirksniu. Jei tai žodžiai... Ne, greičiau jų nuotrupos.
Norėčiau gebėti sugaudyti visas tas nuotrupas. Užrašyti minčių srautą. Suvokti, kaip dažnai tos mintys nukrypsta kita linkme, bėga ten, kur nederėtų. Sakau sau: "Ne ne, net negalvok apie tai, paskui bus blogai."
Oi, jau pagalvojau. Tikrai blogai. Velnias.
Yra krūva dalykų, apie kuriuos galiu galvoti. Ir, po galais, daug dalykų, kuriuos turėčiau padaryti.
Teodolitas. Anafilaksija. Kontūzija. Arterinė hipotonija. Kokie įdomūs terminai. Galėčiau net juoktis iš jų. Netgi su kuo nors.
Kodėl nėra batono be kampų? Specialiai man. Išvis, tuos kampus galėtų uždrausti.
O dabar jau aš mąstau siaurai. Nereikia nieko uždrausti. Juk pasaulis nesisuka apie mane. Kita vertus, mano gyvenimas sukasi. Aš svarbiausias žmogus savo gyvenime.
Gal yra kas mėgsta tuos duonų kampus. Gal aš išvis esu tik mažuma.
Langų valymas yra pakankamai viešas dalykas.
Jeigu blizgini langą su šluoste, stovi ant palangės, ar šunvedžiotojams lauke gali toptelėti, kad jiems mojuoju?
Yra tokie šiaudeliai, kur su skoniu, įdedami į pieną. Kodėl aš apie juos nežinojau 20 metų? Kodėl visi žinojo ir man nepasakė?
"Kita stotelė - jūsų stotelė."
O, mano stotelė.
