2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Falling



aš krisiu į sapną
lengvai ir iš karto,
miegą, tik laukiantį ryto,
kaip kritau tą vakarą
ant suledėjusio žvyrkelio
pusantro karto vos,
mat įsikibau tavęs
- pačiu laiku -
ir nuo tada nepaleidau
kiekvieną sekmadienį,
šventą dieną,
kai gėrėm baltą angelą
iš termoso paukščiams
besišaipant
ar vyną-kakavą-cikoriją,
kai spaudei žvilgsniu 
prie stotelės stiklo,
man sustingo visas kūnas,
ir tai net ne šaltis,
kaip užsimiršom 
išsukę iš tako
kažkur medžių tankmėj
ar vidury upės
 - tos mažos nuodėmės
ir didelis ilgesys dabar
kaip mano akys, sakai,
šventadieniais sutemus,
miesto žibintams gęstant
mums praeinant
ir raudoni skruostai
žvarbiais vakarais,
o ir nosys bėgančios,
kaip kad mes nuo kalniuko - 
kas pirmiau
perskaitys Dantę
ar užmigs,
kai dar tiek minčių,
kai dar gulėdavai 
padoriai ant grindų
tam pačiam kambary
ranka beveik pasiekiamai,
kas pirmiau išdrįs,
turbūt ne aš,
galiu tik mergaitiškai
pabėgti vos lūpoms susiglaudus,
užsirakinti penktam aukšte,
patyliukais pasidžiaugti,
ašaromis nuplautus
ilgesius pasidžiauti
jau gerokai vėliau,
jau trečiam aukšte,
kai šmėkštelės tavo 
išsausėję alkūnės
ar smakras su duobute
mano pamišusioj vaizduotėj,
kai atrodysi toks tikras
lyg galėčiau vijokliškai apkabinti,
kojų pirštais įsikibti tavų

ir nepaleisti

2016 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

VVT minčių srautas

"Gerbiamieji keleiviai, nepamirškite laiku paženklinti vienkartinių bilietų."
Nėra paskutinio skaičiaus.
Nors...
Ne, juk prie kiekvieno galima pridėti vieną ir gausime dar didesnį.
Jo tiesiog nėra. Kaip sunku tai suvokti...
Realiųjų skaičių tiesės atkarpoje nuo 0 iki vieno egzistuoja be galo daug skaičių. Begalybė. 
Šio žodžio neaprėpia mano protas. Bandau įsivaizduoti daug skaičių juodoj erdvėj, susipynusių, skaičių kaip mažyčių kruopelių. Bet, žinau, jog už mano vaizduotės ribų jų tik dar daugiau. Ir vėl suirztu.
Kiek saldainių suvalgiau per gyvenimą?
O kiek pinigų išleidau?
2012 metais vidutinė moterų gyvenimo trukmė buvo apie 80 metų. Tai reiškia, kad nugyvenau maždaug ketvirtadalį gyvenimo. Kuris dešimtadalis mano egzistavimo laimingiausias?
Kita vertus, kaip pamatuoti laimę?
Visgi tikriausiai antrame dešimtadalyje pradėjau jaustis laiminga, pagaliau ėmiau suvokti tai. Ir tas jausmas tiesiog tęsis visus likusius dešimtadalius. Galbūt vienuose bus daugiau praradimų, kituose - daugiau naujų potyrių. Bet nepasisekimai nėra tas pats kas nesėkmės, liūdesys - ne depresija. Nepaisant tų žmogiškų dalykų, aš visada būsiu laiminga. 
Tikiuosi.
Koks mano gyvenimas būtų, jei būčiau gimusi ne Lietuvoje? Arba visai kitokioje šeimoje? Kaip mano balsas skambėtų, jei mano gimtoji kalba būtų kokia nors... vokiečių?
O, tas telefono dėklas iš LEGO. Kietai.
Basam užlipti ant LEGO kaladėlės ar kai įkrinta arbatos maišelio siūlas į puodelį - nelinkėčiau to niekam.
Jeigu akyje matomas atvaizdas yra apverstas, tai kai matai mūsų suvokimu apverstą vaizdą, jis iš tiesų tas teisingasis vaizdas?
Galėčiau tapti DJ ir pasivadinti Gerbiama. Tuomet mane visi didžiai gerbtų.
Hahahaha.
Reikės parašyt kam nors, gal prajuokinsiu.
Arba šitą.
Kas būna, kai pargriūni Latvijos sostinėj? Prarandi rygsvarą.
Hahahaha.
Įdomu, kiek žmonių autobuse iš to nusijuoktų?
Kiek šypteltų?
Kiek nereaguotų niekaip, o galvotų: "Blem, visai nieko."
Kiek galvotų: "Rygsvarą? Gal lygsvarą. Nu nesąmonė."
Gyvenime vis tiek norėčiau susidėt daug pinigų į vonią ir pasivoliot juose.
Norėčiau dar, kad karštą vasaros naktį kas nors mane taip mylėtų, jog stovėtų ir visą naktį vėduotų prie mano lovos su žurnalais, kol miegočiau. Arba kai skubėčiau kur nors išeiti, bet būčiau šlapia galva ir neturėčiau plaukų džiovintuvo, kokie trys žmonės pūstų iš burnos orą, kol mano plaukai išdžiūtų. Įdomu, kiek laiko prireiktų. Kaip mano mintys išvis iki čia atėjo? Pradėjau gi nuo galvojimo apie laimę. Ai ne. Nuo paskutinio skaičiaus.
O kokia buvo mano pirma mintis šiame gyvenime? Kaip mąsčiau nemokėdama kalbėti? Galvojau be žodžių. Nors... Ar aš dabar mąstau žodžiais? Tikrai ne visada. Kartais tai tik tokie trumpi dingtelėjimai, emocijos, persmelkiančios širdį akimirksniu. Jei tai žodžiai... Ne, greičiau jų nuotrupos. 
Norėčiau gebėti sugaudyti visas tas nuotrupas. Užrašyti minčių srautą. Suvokti, kaip dažnai tos mintys nukrypsta kita linkme, bėga ten, kur nederėtų. Sakau sau: "Ne ne, net negalvok apie tai, paskui bus blogai."
Oi, jau pagalvojau. Tikrai blogai. Velnias.
Yra krūva dalykų, apie kuriuos galiu galvoti. Ir, po galais, daug dalykų, kuriuos turėčiau padaryti.
Teodolitas. Anafilaksija. Kontūzija. Arterinė hipotonija. Kokie įdomūs terminai. Galėčiau net juoktis iš jų. Netgi su kuo nors.
Kodėl nėra batono be kampų? Specialiai man. Išvis, tuos kampus galėtų uždrausti.
O dabar jau aš mąstau siaurai. Nereikia nieko uždrausti. Juk pasaulis nesisuka apie mane. Kita vertus, mano gyvenimas sukasi. Aš svarbiausias žmogus savo gyvenime.
Gal yra kas mėgsta tuos duonų kampus. Gal aš išvis esu tik mažuma.
Langų valymas yra pakankamai viešas dalykas.
Jeigu blizgini langą su šluoste, stovi ant palangės, ar šunvedžiotojams lauke gali toptelėti, kad jiems mojuoju? 
Yra tokie šiaudeliai, kur su skoniu, įdedami į pieną. Kodėl aš apie juos nežinojau 20 metų? Kodėl visi žinojo ir man nepasakė?
"Kita stotelė - jūsų stotelė."
O, mano stotelė. 

2016 m. lapkričio 18 d., penktadienis

Varveklio dilema

tau lengvabūdiškai
slenkant pro šalį
kapsi ašaros
suvokus ilgesį
mano ir mūsų
l a i k i n u m ą
,
Saule

2016 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

haiku iš šen bei ten, nuo tada iki tada

dienų pilkume
aš išeinu iš krašto
spalvinant save

dienų ilgume
aš išeinu iš proto
spalvinant tave

***

Joninių naktis
atskirai ji ilgesnė
už visas kartu

***

ryto svaigulys
man per sunku pabusti
iš tavo veido

***

ji tavo delnuos
spurda, bet pasilieka
auksinė žuvis

***

nardai bangose
-svaiginanti giluma-
o po to many

***

žvilgsnio vėduoklėm
atvėsini, kai karšta,
ir vėl uždegi

***

tarpupirščiais lyg
pavasarinis medus
truputis tavęs

***

baltai alsuoja
lauko pienių pataluos
drovios mergaitės

***

ko joms taip trūksta
kad net susiraukšlėja
kai kurie pirštai

***

aš tavo žaislas
daryk su manim viską
tiktai ne bet ką

***

upės pakrašty
mes ir vėl užsimirštam
mažos nuodėmės

***

ritminga gamta
tą liepos šeštadienį
gandrai kaleno

***

nuleidau galvą
nors ir visai neliūdna
ak, mano kojos