winter winteruz

kai planas eiti miškan atėjo į mano šviesią galvą, įsivaizdavau, kad viskas bus kaip atviruke. ir gal tikėjausi, kad jausmas bus tas pats, kaip eiti barstytu ir dailiai nukastu šaligatviu iki kiniečių per pietų pertrauką, tik kad vaizdas bus kur kas nuostabesnis. dėl pastarojo neklydau. tačiau visai nepagalvojau apie tai, jog niekas miške nevalo keliukų. populiaresnius pramindžioja šunvedžiai, bėgikai ar kiti pamišėliai, bet šiaip jei ten prisnigę, tai reikia tiesiog klampot. naujieną pasakiau, ar ne? 

o ten, kur ėjau, tai vieni kalnai. vos tik nusikabaroju nuo vieno, ten dar vienas. ta prasme, kamon? aš ne hike'int atvariau, o apsirengiau gi savo labiausiai juodus rūbus ir užsidėjau skrybėlę, tikėdamasi pasinerti į gotišką romantiką balto sniego fone. jau beveik norėjau gi kokio praeivio klausti kelio, kurgi čia taip normaliau man prasieiti? bet susizgribau, kad tai gan kvailas klausimas iš savęs, nes kai eini į mišką, taigi gal nėra kažkokio „tinkamo kelio”. juk ten eini pabimbinėt, pravėdint smegenų, nu arba turi pašikdint šunį ar išbandyt tą savo naują žieminę sportinę aprangą ir prasibėgt. bet turiu galvoj, kad gal nesvarbu, kur tu ten eini. tad aš ėjau ėjau ir atsidūriau tinkamam kely, kur supratau, kad bent kiek atgausiu kvapą ir orumą. tada sutikau pora žmonių, nežinau, kokio amžiaus, nes šiais laikais, gali būti dvam penkių, mokėt mokesčius, bet atrodyt kaip aštuoniolikos (taip, Karoli, čia apie tave). tad manau, labiausiai derėtų anuodu pavadinti tiesiog dviem čiuvakais. vienas jų paklausė, ar rūkau ir ar turiu ugnies. po to patikslino, kad nu galiu ir nerūkyti, bet gal vis tiek turiu. ne esmė. 

po to dar pora mažų nuotykių apturėjau, įskaitant tai, kad mačiau genį, daug geltono sniego ir kad vos nenusivarvolinau lipdama prie šaltinio, išgelbėjo tik medis, kurį įsikabinau. kad suprastumėt, kaip labai tai dramatiška ir pavojinga, pabrėžiu, jog šaltinis tik plonu ledu pasidengęs. nors ką žinau, būčiau norėjus patikrinti, ar tikrai gi ten jis taip neužšalęs, nes bent aš tai visiškai užšalus-sušalus, kojos rankos, viskas viskas, išskyrus širdį ir tarp kojų. bet po to pamačiau, kad vienas gražus šunėkas besiblaškydamas įbėgo ten ant to ledo ir jo koja šiek tiek paniro vandenin. tai tiek. o šiaip tarp visos tos ale nuostabios gamtos, įdomiausi vis tiek gal žmonės. dauguma, kurių sutikau, paėję kelis metrus darėsi selfius. 

apibendrinama savo kokios max pusantros valandos kelionę, galiu pasakyt, kad verta eiti į mišką žiemą. tik reikėtų šiltos arbatos termosą pasiimti. 

ko galbūt tikėjaus, kad atsivers čakros, ir pradėsiu apsvarstyti savo gyvenimo pasirinkimus, ir toj tylioj gamtos apsupty išgirsiu savo tikrąjį balsą, tai to nebuvo, nes pagrindinė mane aplankiusi mintis buvo: „blet kaip šalta”. o kiek pamenu, šiltesniu oru, miške būdavo galima visai netgi gerai pagalvoti. tai dabar kažkaip sunkoka gal buvo tą patirti dėl tokių niuansų kaip šaltis ir klampojimas. ir dar tai, jog buvo velniškai slidu. tai, kad man pavyko nenusivarvolinti nuo kokio šlaito tėra visiško atsitiktinumo ir sėkmės reikalas.
kai po pastarųjų linksmybių atsidūriau autike, jaučiau šiltą palaimą ir savo pirštus, kurie skaudžiai atitirpinėjo. na, ir dėkingumą -  šitam šiltam autikui ir žiemai, ir gyvenimui už tai, kad galiu vaikštinėti, bimbinėti ir būti gyva. ir žinoma šitai begalvojant, tie ledai, kur buvo užšalę mano nosyje, atitirpo ir pasileido bėgti skysto snarglio pavidalu. ar kaip ten kitaip logiškai paaiškinti tą žieminę slogą.