Requiem telefonui

Dangus giedras. Skliautas žvaigždėtas. Krinta didelės purios snaigės. Oro temperatūra: 2 laipsniai šalčio.

21. 15

Žioplinėdama einu pirkti džiovintų pomidorų. Galvoje kažkodėl sukasi Miškinio „Elegantiškai sninga“ žodžiai. Toje pačioje galvoje miniatiūrinių žmogeliukų simfoninis orkestras griežia Vivaldi „Žiemą“. Kiaurais batais žirglioju takeliu krautuvės link ir iškišusi liežuvį gaudau snaiges. Pro mane tekina prabėga mergaitė su airių seteriu. Aš irgi užsimanau bėgti. Užsimanau suktis. Užsimanau surinkti nuo žemės kol kas skūpiai pabarstytą sniegą ir statyti didingą falą. Užsimanau mesti gniūžtę į ką nors. Užsimanau ir pati ją gauti.

21.21

Taip, kartais aš, nežinodama, ką pasakyti, imdavau bambėti, kad žiema – mėšlas, kad nosis varva, skruostai rausta, plaukai elektrinasi, mirtinai sušąla rankos ir bla bla bla. O kur dar visas kalėdinis bumas parduotuvėse, nuo kurio norisi žiaugčioti, ir bla bla bla. Tačiau... Ša! Pamirškit. Dabar yra dabar. O dabar yra visai gerai. Šis skaidrus vakaras ir visos tos snaigės  įkvepia mane, pakylėja virš žemės ir priverčia patikėti, jog rutiną galima nudažyti ir žaliai, ir raudonai - ne tik juodai, iškvepinti vanile ir cinamonu, nubarstyti cukraus milteliais ar pipirais. Imu jaustis tokia sumautai laiminga. Tik nėra tavęs, ech.

21.30

Einu atgal. Medžiaginiame krepšyje guli maisto produktai ir zebrinių raštų pledas, apie kurį visuomet svajojau. Šiandien jis kainavo tiek nedaug, jog nedvejodama nusipirkau. Dar norėjau įsigyti tokių gražutėlaičių sausainių formelių, bet laiku atsiminiau, kad neturiu orkaitės.

21.32

Paskambina senai girdėtas draugas. Matėmės prieš kokį šimtą metų, bet greičiausiai prieš du, tad esu šiek tiek nustebinta. Bet tik šiek tiek. Klausia, kaip jaučiuosi ir kaip gyvenu. "Nieko grandiozinio", - sakau.

Po kelių minučių suprantu, kad senasis draugas labiau trokšta nupasakoti savo nūdieną nei sužinoti, kaip aš ten „tam Vilniuj“. Jis kalba ir kalba ir kalba, o aš kažkaip tyliu, tyliu ir tyliu. Per kelias tokias minutes siaubingai užsimanau miego. Dar imu austi mintį, kad būtų neblogai tokio žmogaus paklausyti kokią pirmą valandą nakties, kai negaliu sudėti bluosto. Pokalbį vainikuoja frazė: „Ai, šiandien žiauriai gerą anekdotą skaičiau. Papasakot?“. „Mhmmm, tik greitai“, - numykiu. Klausausi žiauriai gero anekdoto ir mindžikuoju prie laiptinės.

-          Hahaha. Nu kaip?

-          Kas kaip?

-          Anekdotas?

-          Aa,  jau čia viskas?

-          Nu.

-          Neblogas neblogas.

-          Sakiau, kad žiauriai ge...- daugiau nieko negirdžiu, mat pokalbis nutrūksta.

Mano telefonas išleidžia paskutinį kvapą. Išleidžia paskutinį kvapą ir miršta.

---

Čia gabalas, kuris tikriausiai neturi jokio sąryšio su tuo, ką čionai prikeverzojau. Ir jei klausiate, ar čia visas 15 minučių bus maždaug tas pats, tai - taip. Bet paklausykit, vis tiek turbūt ne kažką veikiat, jei jau čia užklydot. 

šypt

Ankstyvas ruduo – mano mėgstamiausias laikas. Tu kaip ankstyvas ruduo. O ankstyvas ruduo – visai kaip tu.

Kai tu šypsaisi, tai aš nežinau, ar kada nors kas nors gali būti blogai. Kai tu šypsaisi:

a) kažkuriame žemės kampelyje gaisrininkas išgelbėja medyje užstrigusį katinuką;

b) bent pora vaikų pasveiksta nuo gerklės uždegimo;

c)  potencialus savižudis sulaukia lemtingo skambučio iš draugo;

d) mergaitė, kuri stropiai mokėsi, gauna dešimtuką iš istorijos;

e) teta Julanta iškepa kuo puikiausią šokoladinį pyragą – nei per purų, nei per trapų;

f) kažkas laimi kelionę į Ibizą;

g)  vaikinas su kerziniais batais stabteli pačiu laiku ir nesutraiško vynuoginės sraigės;

h) aš imu tikėti, kad viskas yra gerai.

man sakė, kad aš kaip Luna iš „Hario Poterio“, tik ne tokia šizova. tačiau aš imu jaustis šizova. 
išties. 
šizovų šizoviausia.

aš galvoju daug, ir tos mintys keistos. jos baugina mane. bet ne taip, kaip baugina kaimynas iš šešto aukšto, o taip, kaip naktis be žvaigždžių – paslaptingai ir keistai.

aš galvoju daug, ir mano mintys nukreiptos ne ten, kur reikia. palytėta aukštosios matematikos nebesugebu suskaičiuoti, regis, paprastų dalykų. išmintingi žodžiai mano kvailoje ausyje užmiega, ir aš nepajėgiu suskaičiuoti, kiek laiko tavęs nemačiau – ar pora dienų ar jau visą amžinybę.

aš galvoju daug.

ir kartais galvoju apie tave.

o kai galvoju apie tave, tai ir šypsausi kaip idiotė.

o bjauriausia, kad aš nežinau, ar su manimi kažkas negerai, ar tai tik ruduo.

picų berniuko užrašai

ėjo dienos, vienodos kaip monozigotinės sesutės iš tos pačios gimdos. o aš... aš irgi ėjau.

16. 59

įsėdau į baltą Honda. įsėdo ir dvi šviežutėliausios kvapnios picos. tiksliau pasakius - sugulė. viena ant kitos. (jei čia užklydo koks homofobas ir susierzino, neatsiprašau). smulkmenų nepasakosiu. tik leidžiu žinoti, jog viena - Venecijos, kita su vištiena.

17. 05

važiuoju centro link. jaučiuosi saugiai. visada taip jaučiuosi, kai vairuoju. nuo išorinio pasaulio mane skiria metalo, stiklo ir plastmasės rinkinys. jaučiuosi, lyg būčiau šis tas daugiau nei esu.

17. 11

dievinu perėjas. stebiu merginas, skubančias atsidurti kitoje gatvės pusėje, tipenančias ant pirštų galiukų, kad nenusitrintų batų pakulnės, besigręžiojančias atgal, ar neatvažiuoja reikiamas autobusas. sėdžiu aš savo darbinėje mašinoje nesidrovėdamas žiūrėti joms į akis, į vėjo sutaršytus plaukus. ir žemiau. kai mane nuo pasaulio skiria metalo, stiklo ir plastmasės rinkinys, drįstu pažvelgti ir žemiau, daug žemiau.

17. 16

piko valanda. kamščiai. tai nekelia nuostabos.

17. 17

nuostabos nekelia ir tai, kad Vytska prikrovė per daug vištienos ant picos. jis idiotas. kai išeisiu iš šio darbo, aš pasakysiu jam, kad yra idiotas. jei pica vadinasi „su vištiena“, tai nereiškia, kad ten turi būti TIK vištiena.

17. 20

taisau padėtį ant picos. nuimu vištienos gabalėlių perteklių. suvalgau. perdėlioju likusius gabalėlius tvarkingai, kad nebūtų vienoje pusėje. tik aš ir gelbėju šį verslą.

17. 21

kai aš išeisiu iš šio darbo, Jonas pasigailės, kad šįvakar ant manęs šaukė. Vytska, tas idiotas, irgi pasigailės.

17. 31

o aš gailėsiuosi, kai nusiskynęs ramunės žiedą, neturėsiu, apie ką galvoti. žinau, dabar ruduo, ir gėlių išvis nėra. bet... noriu pasakyti, jog gyvenimas gali pasidaryti išties nykus, kai neturi, apie ką galvoti per nuobodžias paskaitas ir kai klausaisi Jono bambesių.

17. 31 ir 35 sekundės

paskutinis šviesoforas. tada tiesiai ir į kairę, ir tikslas beveik pasiektas.

17.31 ir 40 sekundžių

koks tikslas? ar mano tikslas tėra nuvežti sumautiems žmonėms sumautas picas? ar mano gyvenimas yra didelė šūdų krūva?

17.31 ir 46 sekundės

taip, tikrai taip. didelė. ir net labai.

17. 31 ir 50 sekundžių

ne, nėra.

tai ji.

tiksliau, Ji!

žinojau, kad tai Ji.

mano išganymas, mano esamų ir būsimų problemų sprendimas.

Vytska, tas idiotas, žinau, imtų trinti delnais ir tokiu sinusitiniu balsu sakytų: „žėėk, kokia ryža“.  

toji mergina ėjo, tiksliau, skriejo per gatvę. Ji rūkė. Ji klausėsi muzikos per dideles, galvą apgaubiančias ausines. Ji kvėpavo tuo pačiu oru kaip ir aš. Ji gyveno. Ji apsisuko aplink savo ašį ir metė žvilgsnį į mane. taip taip, į mane, picų berniuką, sėdintį savo darbinėje Honda. Ji juokėsi iš manęs. tai nekelia nuostabos, juk aš žiūrėjau į ją taip, kaip žiūri žmogus, pirmąkart pamatęs kalnus, kaip žmogus, pirmąkart atsidūręs operoje, kaip kūdikis išvydęs savo motiną.

17. 32

aš netikėjau angelų egzistavimu. bet žiūrėdamas į Ją supratau, kaip stipriai vis dėlto klydau.

17. 32 ir 2 sekundės

visa aplink ištirpo. visi idealai žlugo. likau tik aš ir tik Ji. su bilietu į vieną pusę. ten, kur daug šviesos ir jausmų, besišypsančių lūpų, nesaugančių tiesos lūpų, gundančių lūpų, glamonėjančių žodžių ir svajonių, daug daug svajonių. ten, kur nėra univero, Vytskos, to idioto, uždedančio per daug vištienos ant picos, ir nė vieno Jono. nė vieno.

viskas, ko troškau šią akimirką - tai įsisodinti Ją į mašiną ir nuvežti į mišką, sukurti laužą ir išsikepti bulvių.

17. 32 ir 13 sekundžių

užsidega žalia šviesa. signalas, liepiantis važiuoti pirmyn ir palikti Ją, stovinčią ant šaligatvio ir žiūrinčią į mane, paprastą picų berniuką.

17.32 ir 14 sekundžių

žalia šviesa niekada nebuvo tokia šlykšti. šią akimirką ji tolygi raudonam signalui, kuris gali užkirsti kelią dar kada pamatyti Ją, mano esamų ir būsimų problemų sprendimą, mano angelą ugniniais plaukais.

vairuotojai, esantys už manęs, nesupranta, kokią dilemą aš dabar sprendžiu. jie tik signalizuoja ir keikiasi. o aš tik sėdžiu ir nieko nedarau. o Ji tik stovi ir viltingai stebi mane.

17. 32 ir 27 sekundės

dievinu perėjas. 
dievinu merginą, kuri atbėgo ant pirštų galiukų ir atsisėdo šalia. šią akimirką nežinau, ar gali būti kas nors geriau už tai, kad Ji pati atbėgo pas mane - mano sąnariai tuo metu buvo netekę savo lankstumo galios, ir aš negalėjau ničnieko padaryti. 

Ji paguldė išdykėles picas ant galinės sėdynės.
aš juokiausi. o Ji garsiau.

ir tada mes išvažiavome.

... ir mes pasileidžiame bėgti.
tolyn nuo civilizacijos, žmonių ir "ką pagalvos kiti" fenomeno.
tu bėgi taip, kaip bėgtų iš pančių išsilaisvinęs šunėkas.
o aš bėgu kaip mergina, pusę gyvenimo praleidusi prie knygų, su pusiau išvarvėjusiomis nuo kompiuterio akimis.
aš susivėlusi. 
baisi.
baisiai laiminga.

rudens pirmoji

ėjo vasaros dienos, vienodos kaip monozigotinės sesutės. ėjo ir praėjo. 

o aš... aš irgi ėjau. su šermukšniais kišenėje, vėjo sušiauštais plaukais ir dar labiau susiraizgiusiomis mintimis galvoje.

Batų nosys raukėsi ir niršo - tavo murzinas šuo iškepė aštriakvapį pagranduką su abejingumo pakraštėliais. Šit ir pamaniau:

mes labai skirtingi.

fragmentai

nė nepastebėjau, kaip atėjo prakaituotasis sezonas. taip, tai vasara: laikas, kai viskas, ko nori normalūs žmonės – ne vienišiai ar bambantys nelaimes pritraukiantys gvėros – telpa šaltame bokale alaus. „pagaliau, pagaliau“, - šnara lapija ir po gluosniu besiduodanti rujojanti kalė, - juk atėjo deginimosi ir susideginimo mėnesiai, šortų, sulendančių į užpakalį, iškirpčių ir neskoningų sandalų sezonas. merginos, žygiuojančios per tiltą su saulės kliošo sijonais, po kuriais daugiau nieko ir nėra, dėl išdykaujančio vėjo pasijus lyg Marilyn Monroe, o iš krūmų lendantys ekshibicionistai rodys viską, ką turi geriausia. vaikinai, taukuoti it šprotai, viešajame transporte kalbės garsiai, o atvykę prie vandens telkinio lyg antrą odą nusidirs prilipusius drabužius. vienos akys ieškos krūtų, kitos – tvirtų rankų su iššokusiomis gyslomis. kažkurio žvilgsnis draugei paaiškins: „sori, nespėjau, bet šiaip čia turėjo būti sixpack‘as“ ; jis šoks į vandenį ir taškys tą pačią mergaitę, vėliau užsikas smėly ir prašys, kad išrinktoji maitintų jį čebureku, kainavusiu vos „tris pem“.

pabirus

kartais aš jaučiuosi tarsi lietui pliaupiant eičiau po svetimu mažulyčiu skėčiu su mandagiu praeiviu – lyg ir geriau, bet ant nugaros vis tiek varva.

kartais aš galvoju, kad žmonės, kuriems nuoširdžiai rūpi, ką aš galvoju, priklauso tuščiai aibei.

kartais aš jaučiuosi tokia apatiška, tokia ne aš. 

Kažkur toli

tu man kažką sakai aš negirdžiu

nes tavo balsą atkartoja paukščiai

A. Marčėnas

Man sunku tai paaiškinti. Aš ir nebandysiu. Tik šį tą parašysiu. Tai atneš palengvėjimą. 

Yra žmonės, kurie mylimi besąlygiškai. Nesvarbu, jie šalia, ar jau kažkur toli. Tiek daug aš nežinau, kartais ne visai ir suvokiu, kur toji „kažkur toli“ pozicija, ar aukštai, ar išvis jos nėra. Kur? Jokia žinia iš Ten neateina.
Tai tik paprastas noras – sėdėti greta jo, šilto, su plakančia širdimi ir tomis mėlynomis pavandenijusiomis akimis, tačiau jis neįmanomas. Bet many neblėsta tas gyvo brangaus žmogaus atminimas ir liūdesys, lyg ir ramus, bet vis tiek liūdesys. Gaila prarastų akimirkų, neišsakytų žodžių. Jis, paskutinis pokalbis telefonu, galėjo būti kitoks. Bet tuomet kažkur lėkti, važiuoti, būti su draugais atrodė svarbiau. Juk kai gerai, atrodo, taip visada ir bus. Nes mums visada viskas gerai. Į galvą net neateina mintis, kad tai gali griūti – staiga – kai mažiausiai to tikimasi. Net kutenantys saulės spinduliai, prasiskleidę mano stiebinės rožės žiedai, naujam derlingumo ratui pasmerkta sėkla tėra laikinas gamtos žaismas, tai koks laikinas yra žmogus?.. Deja, nežinojau, jog tas linksmas trumpas pokalbis bus paskutinis. O anuomet ištartas skubotas „iki“ dabar taps vienareikšmišku „sudie“.

Prisimenu kartais tavo barzdaskutės zvimbimą ir dainavimą iš pačio ryto, kaip mojuodavai pro langą, kaip laukdavai manęs su saldumynais (aguonos iš sausainių strigo tarp dantų, o skanusis raudonas sirupas nudažydavo puodelį), džiovintomis figomis ir lauko gėlėmis, kaip valgėm ananasą ir žiūrėjom fejerverkus, kaip vis dėlto baisiai tu vairavai, kaip deklamavai rusiškus eilėraščius, kurie buvo gražūs, kurių nesupratau, kaip sustabdydavai mano migreną spusteldamas kažkuriuos delno ir galvos srities taškus (man smalsu, po galais, kaip tu tai padarydavai), kaip buvau tau gražiausia vien dėl to, kad esu, kad gimiau, o tu man buvai geriausias dėl tos pačios priežasties. 

Dabar gi neturiu, su kuo valgyti ananasą, kas palinki „gražios dienelės“, kas vestų prie altoriaus. Visa, kas liko, sentimentus keliantys tėvo daiktai – nuotraukos, kareivio ženklelis, akiniai nuo saulės, tilptų į batų dėžutę. Bet širdy liko daugiau. Paliko many dar daug to delnais neaprėpiamo it kosmosas jausmo, paliko „myliu“ ir „ilgiuosi“.  

Viskas, ko noriu, tai šiek tiek ateities. Neužstrigti šiame laiko tarpsnyje. Aš laukiu, kada ši sumaištis - karštinė - Visuotinė Brutali Egzekucija pasibaigs, o tos trys raidės neskambės taip dažnai, kaip keiksmažodžiai septintokų lūpose, kada nereikės savo kairiojo ar dešiniojo smegenų pusrutulių prašyti: „Think a little harder“, kai bus vasara, o mano kojos įdegę, kai apsimausiu šortus ir bėgsiu bėgsiu kaimo šunkeliais. Noriu raudonų braškių, cukraus, batono ir pieno, ir visko kartu. Noriu ir to purvino upės vandens, ir gličių žolių, įsipainiojančių tarp kojų pirštų bei priverčiančių klyktelti mane it mažą mergaitę. Laukiu ir šlykščiai rūgščių obuolių iš svetimo sodo, ir tos žalumos aplink. Noriu sėdėti prie upės gliaudant saulėgrąžas, stebėti vandenį, kol išplauks negeros mintys, ir klausytis salačių uodegų pliauškėjimo. Noriu skaidrių jūros bangų ir ant tavo lūpų nusėdusios druskos. Noriu juoktis ir kristi, kristi į tavo rankas, ir dainuoti, dainuoti tik tau. 
graži daina su gražiais žodžiais iš gražaus filmo

Depressed mode ON/OFF

Barsukas dar miega. O aš gyva. Aš plaukiu. Kartais ryžtingai, plačiais mostais iriuosi pirmyn. Kartais tik plūduriuoju – be entuziazmo ir be džiugesio. O būna, imu skęsti. Būna.

„Palaiminti idiotai, nes laimingiausieji žmonės žemėje“. Palaimintas ir barsukas, kuris gali sau ramiai miegoti. Sutvėrimai riešuto dydžio smegenėlėmis. Galvelės – tušti aruodai. Nulis klausimų, nulis kančios. Kartais, tais momentais, kai akių vokai apsunksta, kai nepajėgiu nė į dangų pažvelgti, kai rankos mataruoja it dvi mazgotės, aš jiems mažumėlę pavydžiu. Jei kas išluptų iš manęs melancholiją, įprotį daug galvoti ir analizuoti aplinką bei save, argi ne lengviau būtų? Tačiau... kiek manęs tuomet beliktų? Kelios smiltelės, ir tos pačios vėjo supustytos.

Visi miega. O aš einu. Mano pasaulyje yra vieta, kur daug betoninių kaladėlių su miniatiūriniais langeliais ir mažais žmogeliukais viduje. Tačiau vienoje betoninių kaladėlių, žinau, plaka didelė širdis. Tad aš ten ir einu. 

Dešimt laiptelių įveikiu trimis žingsniais. Nervingai beldžiu į ąžuolines duris sutartu ritmu. Viduje kvepia čiobreliais ir ramybe. Sėduosi ant sofos. Nepaklausta, ar viskas gerai, atsakau: „Ne, ne viskas“. Penki butaforiniai katinėliai tupi ant lentynos, stebi mane, lyg kažko laukia. Tu sutepi man sumuštinį, išverdi kakavos. Geriu ją mažais gurgšneliais kartu su ašaromis, kurios krinta į puodelį. „Žinai, ką daryti“, – sakai, ir aš imu kalbėti. Tu leidi atsikratyti manyje susikaupusiu purvu. Mano žodžiai srūva be perstojo ir  užlieja visa aplink. Šis kambarys nebe toks gražus, jis skęsta mano gailiame liūdesyje. Ir nuodėmėse. Tačiau jaučiu, pamažėle atsikratau slegiančių dalykų ir tampu geresnė. Tu nieko nesakai. Tik rūkai ir raukaisi. Barsukas miega. O aš kalbu. Ir tikiu, kad tuoj vėl imsiu plaukti. 

Žiema. Šalta. Balta. Ežeras neseniai užšalęs. Bet tu su manimi, todėl pagrindas po kojomis pats tvirčiausias. Einame, tiksliau, pūškuojame kaip ežiukai. Daugiasluoksniškai apsirengę ežiukai apšerkšnijusiomis blakstienomis. O gal muselės ant gausiai cukraus pudra apibarstyto ir užmiršto pyrago? Manau, būtent taip atrodome žvelgiant iš paukščio skrydžio. Žmonijos istorijoje mes tik du maži taškeliai, tačiau viena kitos gyvenimo freskoje esame ryškūs potėpiai. 

Šaltas vėjas žaidžia mūsų plaukais. Jis žaidžia mūsų žodžiais ir mintimis.  

-         Pažadėk, kad nedauginsi bėdų iš begalybės. Per didelis gilinimasis į save veda į beprotybę.

Atnešdamas tylų sutikimą iš mano burnos išeina garas.  

-         O tu... Tu pažadėk, kad nesivelsi į ginčus.

-         Bet juk aš nesiginčiju!

-         Tu tai darai - netgi dabar!

-         Šiuo metu aš nesiginčiju, o bambu, - vypteli, ir aš matau eilę baltų masyvių dantų.

-         Tuomet mažiau bambėk.

-         Bam bam bam bam!

Aš imu juoktis, ir mes pasileidžiame bėgti - tolyn nuo kasdienybės, civilizacijos, žmonių ir "ką pagalvos kiti" fenomeno. Tu bėgi taip, kaip bėgtų iš pančių išsilaisvinęs šunėkas. O aš bėgu taip, kaip bėgtų mergina, pusę gyvenimo praleidusi prie knygų, su pusiau išvarvėjusiomis nuo kompiuterio akimis, be to, apsivilkusi lyg svogūnas. Žiemos paukščiai čiulba įmantriausias melodijas, o vėjas retkarčiais pritariamai suūžia. Sniegas po kojomis girgžda sinkopiniu ritmu, ir mes puolame šokti. Jokios plastikos ar sinchronijos. Tik keistai straksime. Pora spyrių kaire koja, staigiai apsisukame, rankomis banguojame it vėjo blaškomos pušys. Trept trept trept... Man atrodo, kad ledas sutraškėjo. Bet aš tyliu.

Prieš kelias minutes man buvo šalta. O dabar jaučiuosi lyg pradėjusi tirpti snaigė. Sustojame atgauti kvapo.