2015 m. spalio 4 d., sekmadienis

Vadinasi, ruduo


it susigėdę
burgundiški vijokliai
ilgesys rudens

***
skyniau kaštoną
kai laidojo kaimyną
jis nesibadė

***
bobų vasara
vedei už rankos ne tu
baltas balionas

***
nebaigtas laiškas
viršutinėj kišenėj -
toj, kur kairėje

***
žvaigždžių spindesys
___šiąnakt jam primins mane___
išdaužiau langą

***
kai tu nutilai
išgirdau lapus krentant
kaip rudenėja

***
nakties baisumas
mažiau baisus už tai, kad
po jos vėl išauš

***
kiek many tavęs beliko
?
trys pirštų antspaudai
tie patys susirangę

***
kasnakt
išbyru po smiltelę
kasryt
lekiu ieškodama savęs
kasdien
apsirinku suradus


Jūs ką tik perskaitėte mano haiku ir ne haiku (pa)bandymus.

2015 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis

Šitie neturi vardų

i don‘t know how to open the door
when my love is all over the floor

Ji turėjo ginklą, mane ir kitų bėdų. Mirties upė – Leta. Toks buvo mergaitės vardas. Dešinė jos akis žiūrėjo į mane, o kita būtų žiūrėjusi į dangų. Tačiau Leta, mano kvaišelė, drovėjosi savo žvairosios akies, užuot žiūrėjusi į liūdesio pritvinkusią dangaus mėlynę ar pilkybę, ar lubas, ar Tą, kuris aukštai, vaikščiojo nelyginant piratė. Dešinę akį apvedžiodavo juodu kontūru, o kairę - slėpdavo po tokios pat spalvos raiščiu. Kitokios ir nematydavai. Tokia ji buvo, mano Leta.
Turėjau ją vakar, birželio paskutiniąją, kai rausvas dienos pumpuras buvo beveik susiskleidęs, palei serbentų krūmą. Letos kūnas pilnas paslapčių, vietomis klampus it molis, kvepiantis dumblu ir vandens lelijomis. Kur baigiasi jos plaukai, kur prasideda pieva – šito negalėjau suprasti, ir nenustebčiau sužinojęs, jei koks vabalėlis ar žiogas tuomet vaikštinėjo po jos paleistus ilgus laumės plaukus. Mus supo aukštos žolės, ir viskas man buvo jau vis tiek – ir tai, dėl ko kartais tyliai verkiu ir tai, dėl ko ji dabar juokėsi.
Man pasaulio vis buvo negana. Norėjau gyventi, norėjau visko ir dabar. Buvau išalkęs naujų įspūdžių, patyrimų - rijau „gyvenimą tarytum vaisių“. Tai savotiškai kontrastavo su Letos polinkiu susirgti liūdesio ir nesibaigiančios melancholijos liga. Kartais, juodomis naktimis ar dienomis, Leta, mano kvaišelė, rašydavo: „jie atėjo manęs pasiimt“, tad aš važiuodavau pas ją, o ankštas kambarys kvepėdavo levandų smilkalais, ašaros sunkėsi pro piratišką raištį iš jos akių ir krisdavo it savižudžių kūnai iš daugiaaukščių miesto pakrašty. Apsivyniodavau rankomis pablyškusią mergaitę kaip baltą cukrinį saldainį, kur prie bažnyčios pardavinėja, spausdavau prie savęs, idant nekalbėtų kvailysčių ir liautųsi drebėjusi. Ir po kurio laiko Letos savijauta iš „nelabai“ virsdavo į „pakenčiama“ ar net „gerai“, valgydavome ananasą ir lūpomis skaičiuodavom viens kito strazdanas. Ir viskas man būdavo vis tiek, kol Letos juokas skambėjo ankštame kambaryje, atsimušdamas į sienas su apsilaupiusiais tapetais ir pro vos vos pravertą langą veržėsi lauk, užpildydamas betoninių kaladėlių miesto užkaborius – girtas tarpuvartes, šlapimu trenkiančius skersgatvius, vaiduokliškus namus, neaplenkdamas ir vykusių architektų kūrinių, smulkutės šv. Onos bažnyčios, alėjų ir aikščių, kviečiantis saulę kilti ir „budinti svietą“. Taip po juodų naktų išaušdavo balti ir mylintys rytai, po kurių sekdavo šviesios dienos, kartais net savaitės. Ir taip iki kito karto, pasiglemžiančio Letos sveiką protą bei šypseną, kaip kad pavasaris pasiglemžia medžių nuogumą, apdovanodamas juos smaragdu ir čiaudulį keliančia augmenija.
Vakar, birželio paskutiniąją, nenumaniau, jog Leta turi ginklą. Šiandien tas žinojimas jau nieko neduoda. Vakar Leta nepaskambino grįžusi, bet neparašė ir: „jie atėjo manęs pasiimt“, tad pamaniau, gal užsimiršo su knyga ir krito sapne. Šiandien atvažiavęs iki jos radau levandų smilkalų dvelksmą, sumišusį su lyg ir švino kvapu, ir tas derinys buvo gąsdinantis ir nosiai toks baisiai nemalonus; muzika grojo garsiai ir nežinojau, ar žengti tolyn, bet rankos jau buvo atvėrę Letos kambario duris. Jos gležnas kūnas tysojo ant sofos, galvoje baisi ertmė, o ranka tebegniaužė pistoletą. Jos likučių ir bebaigiančio sudžiūti vyšnių raudonumo kraujo buvo visur – ant smėlinių apsilaupiusių tapetų, grindų, sofos su visom mielom pagalvėlėm ir pliušo žvėreliais, kuriuos jai nešdavau. Bet mano Letos čia nebebuvo. Net piratiškas juodas raištis atrodė taip svetimai, buvo kiek nuslinkęs žemyn, galėjau matyti, kaip jos nemėgiamoji akis tuščiai žvelgia aukštyn. Viršutinėje marškinių kišenėj – toj, kur kairėje – mačiau įdėtą popieriaus skiautę, kurioje tvarkingom smulkiom raidėm buvo suguldytas tekstas. Rašė ji ten apie gyvenimą, apie praeivius, apie mane, o ypač apie mane; kai kuriuos žodžius galėjau tik numanyti dėl susiliejusio rašalo. Lietus? Bet ne, stogas nekiauras, ir ar šiandien iš viso lijo, ne, nelijo, vadinas, tai buvo paskutinės ašaros, papsėjusios iš Letos pilkai mėlynų akių.
Tokia ji buvo, mano kvaišelė Leta, ir tądien, kai liepos jau buvo pražydę, nenumaniau, jog man dar ilgai vaidensis juodas raištis ir ilgi laumės plaukai, kur bebūčiau, ir kad ilgai neprisiminsiu, ką reiškia valgyti ir miegoti. Stovėjau graudžiam kambaryje sukrėstas ir abstulbęs, o juodoms katėms išlakus baltą dienos pieną stojo bežvaigždė naktis. Kitoj skiautės pusėj post scriptum dar buvo parašyta: „Jie pasiėmė mane“.

2015 m. vasario 16 d., pirmadienis

Paskambink, kai grįši

Buvo mano devynioliktas pavasaris, kai stengiausi nustumti jų rankas it čiuptuvus, virpančias, agresyviai besivyniojančias aplink kaklą, liečiančias smilkinius, keliančias akies vokus, bandančias užčiuopti pulsą, rasti bet kokį gyvybės ženklą, bet nesėkmingai, bet nepajėgiau; aš sklandžiau, lyg ir kritau, ir vis tiek negalėjau pasiekti jų. Aš negalėjau pabusti, negalėjau atsimerkti, kai jų balsai vis tolo ir tolo, tarytum sklistų iš telefono, nukritusio žemėn: „Ne, jau viskas“.  
Nuskęstu-nusklendžiu-nugrimztu į juodą kaip rašalas tuštumą, tarsi būčiau kambary, kuris tamsut tamsutėlis, be langų, žinai, kad jame yra baldų ir daiktų, turi būti sienos, lubos ir grindys, tik tu jų nematai, nes tame kambary esi aklas. „Toks jaunas... koks siaubas. o artimiesiems... koks siaubas“.
Jų žodžius užgesina čaižios lietaus strėlės, vietomis nuplaunančios ir asfalto raudonį, nuginančios smalsias akis namo, į savo užuovėjas - ten, kur saugu ir šilta. Ką tik liepsnoję apgailestavimai, dejonės bei kaltinimai sugūra ir virsta pelenais. Vidury kelio guli mano jaunas kūnas, buvęs tvirtas ir sveikas, dar nespėjęs suglebti ar nutukti, dar nė moters pajusti, o kas iš jo belikę; bus vargo kažkam grandant nuo asfalto. Subjaurotas ir mano paveikslas, dailės baigiamasis, kurį nešiausi po pažasčia eidamas per tą nelemtą gatvę, kurio gimimas truko daug valandų, kurį pavadinau „Trapumas“; kaip ironiška, nutapiau dūžtančią į milijonus stiklo gabalėlių taurę. Dabar gi ant kelio su automobilio lempų duženomis sumišę paveiklso rėmo nuolaužos ir stikliukai, o pats darbas... sugadintas ir tebegadinamas iš dangaus prapliupusių negailestingų srovių, bet vis tiek galėjai matyti, jog gana vykęs kaip savamokslio dvyliktoko.
Mano kūnas įtaisomas ant neštuvų, paimami ir žali sportbačiai, nuskrieję kažkur šalikelėn, ir „Trapumo“ likučiai. Mašina su tais, jau niekam netinkamais dalykais, išvažiuoja. Vienu sykiu stoja naktis.

2015 m. vasario 8 d., sekmadienis

brūkšnys du penkiolika

yra tokia mainstream frazė, klišių klišė, kad gyvenimas - žaidimas. tai galiu pasakyti - šūdinas tas geimas tada. arba aš prasta geimerė, o tai irgi tikėtina. nebenoriu žaisti.
nieko grandiozinio dar nenuveikiau, o jau pavargau. kaip menka. kaip liūdna. kaip 3,14zdiec. taip kad, nakčia pabėgsiu. slankiosiu kaip niūrus šešėlis - kažkas praradusio lytį, nei moteris, nei vyras, o tiesiog nelaimingas padaras, po sostinės gatves - tokias, kur beveik nieko nesutiksi, o jei sutiksi, tai tau užtvers kelią ir prašys cigaretės, tokias, kur net patsai Solomonas nėra pasižymėjęs ant betoninių pastatų. aš vaikščiosiu stogais it neturėdama, ko prarasti, o jei kas klaus, ką veikiau, sakysiu, ai nieko aš nesakysiu. 
pavokit mane. kas nors. pavokit, kiek manęs beliko, ir paslėpkit saugioj vietoj - ten, kur laikote savo proginius litus, Baltijos kelio ar skirtus krepšiniui ar panašiai, nežinau, kokia ta jūsų slėptuvė, bet, maldauju, paslėpkit, padėkit, padėkit.
prižadėjau, kad nepalūšiu, tai dabar prie dar vieno turiu vaidinti, kad jojoviskasgerai. bet palūžau. sulūžau. jeigu man kas nors atsitiks, tai tik todėl, kad buvo 3,14zdiec. jeigu tai tęsis, tai aš nežinau, kiek ilgai išversiu. su tokia galva, prikimšta pabaisų, ir su ta širdimi. jeigu man kas nors atsitiks, tai tik todėl, kad buvo 3,14zdiec. jeigu taip atsitiks, tai sudeginkit mane, "sudeginkit kaip raganą". 

2015 m. sausio 20 d., antradienis

dabar išmokyk, kaip pabusti

"should I kill myself, or have a cup of coffee?" – Albert Camus.
šitas įrašas neturi jokios prasmės. šitas įrašas kaip gyvenimas. viskas šūdai. šūdai ir myžalai. lyg to ne gana – antradienis – laikas, kai nesinori daryti dalykų, tik valgyti karštus sumuštinius ir ieškoti depresovų gabalų.
lankau univerą, repkes, o dabar lankau ir psicho (manęs niekas nelanko). mano psicho neturi tokios juodos odinės sofkės, kokią esu mačiusi filmuose, ir nėra ten žiauriai jauku. mano psicho akys mėlynos ir pavandenijusios. mano psicho klauso mano dalykų ir kalba man... dalykus. ehm.
o šiaip tai aš norėjau papasakoti istoriją, žiauriai gerą istoriją, kurią nešiojuosi savo galvoje jau kurį laiką, važiuodama autobusu, traukiniu, eidama prospektais ir alėjomis plėtoju ją, bet jaučiu, kad šiuo metu dar nerasiu tinkamų žodžių. liaudiškai tariant, dingo įkvėpimas/apleido mūzos. ir jau gana ilgai.
vat, kaip ir minėjau, viskas šūdai. šūdai ir myžalai. adios, gero jums gyvenimo, ir viską ten.